Mūsų kalėdinė istorija daugeliui galbūt kels šypsenas, bet mums šventinė nuotaika vieną naktį subliūško per akimirką kaip kalėdinio pyrago tešla.
Taigi, vienais metais mano vyras nutarė man padaryti staigmeną ir pats pagaminti kalėdinio vyno… Turim sodą, daug obuolių rudenį užderėjo, prispaudėm sulčių į valias. Taigi, vyras susigundė išbandyti vyndarystę.
Iš kaimo parsivežė senelio laikų seną 50 litrų talpos butelį. Pripildė jį obuolių sulčių, pribėrė mielių, cukraus, nežinau, ko dar. Ir paslėpė po užuolaida prie radiatoriaus „rūgti“.
Iki Kalėdų, sakė, bus gardaus vynelio. O jei pasisektų, gal ir verslo idėja ateityje būtų. Deja, bet vyro planams išsipildyti nebuvo lemta. Po kelių vakarų šventinis vynas pradėjo burbuliuoti, urgzti, skleisti ne tik visokius garsus, bet ir kvapus…
Bet vieną naktį mus, o kartu ir visus kaimynus iš miego pažadino siaubingas garsas, atsklidęs iš svetainės. Kaip sprogimas. Šokom iš lovos ir bėgom žiūrėti, kas vyksta! Uždegam šviesą, o ten – visa svetainė plaukia vyne…
Pasirodo, rūgstančių sulčių nuosėdos užkimšo žarnelę, o susidariusio slėgio neatlaikęs stiklo butelis sprogo…
50 litrų prarūgusių sulčių išsiliejo svetainėje ant grindų. Būsimame vyne mirko mūsų baldai, daiktai. Šaukėm abu nesavu balsu. Puolėm semti raugo, kad šis neužsemtų kaimynų butų – juk joks draudimas neatlygintų žalos – nėra tokio punkto daudimo sutartyje: atlyginti nuostolius po stichinės nelaimės, nelaimingo atsitikimo, apliejimo naminiu vynu…
Netrukus išgirdom skambutį į duris. Triukšmas pažadino ir kaimynus, kurie suskubo padėti. Laimei, neužliejom jų namų. Spėjom viską susemti!
Dar geras dvi savaites namai dvokė kaip kokia užeiga. Bet, laimei, viskas baigėsi laimingai – nukentėjo ir išsipūtė tik mūsų sofos apatinė dalis. Tik nuo to laiko vyno vyndarystės karjerai pasakiau griežtą ne! Daugiau jokių švenčių ir baldų neleidau gadinti! Kurį laiką nenorėjau net jokio vyno namuose turėti.
