„Noriu šventeees švęęęsti!!!” Šitaip rėkė kadais padauginusi alkoholio lietuvaitė. Pamenu, tada visas internetas nuo jos riksmo skambėjo.
Aš ją puikiai suprantu ir palaikau, nors pats dar nespėjau padauginti. Paprastai aš rytais niekados negeriu, nors pagal straipsnius turbūt taip neatrodo. (Išskyrus tuos atvejus, kai vakarienė užsitęsia iki pietų, nes pusryčiauti pradedu tik vėlai po darbo, kadangi su pilnu skrandžiu man kažkaip nesirašo, o rašyti bet kaip dar neišmokau.) .
Ant nosies jau Nauji Metai. Ir nauji prezidentai. Tik ne ant nosies, o ant sprando. Ir vėl – seni europarlamentarai, apie kurių „šiltas vieteles” ir aš, prisipažinsiu, retsykiais pasvajoju.
Ne dėl pinigų, kurių sukaupęs turiu tiek, kad ir man, ir mano anūkams užteks; ir ne dėl garbės, kurios man niekados neužteks… Tik dėl smalsumo ir įdomumo! Be to, gaučiau neliečiamybę ir tapčiau dar drąsesnis su savo ir tautos priešais. Mainais Tamstoms suteikčiau malonumą išgirsti iš pirmų lūpų, ką veikia ir kiek mums kainuoja Europos liaudies tarnų, o gal – tranų, centrinis aparatas, kuris sėdi ant ES tautų sprandų?
Beje, senais gerais laikais mes, Sąjūdžio rinkti TSRS deputatai, Maskvoje buvome kaip vienas kumštis. Laikėmės vieningos pozicijos kartu su latviais, estais, po to – ir dar daugiau demokratų iš įvairių TSRS respublikų prie mūsų prisijungė.
Žodžiu, Maskvoje, mes buvome jėga! Nors ir sudarėme akivaizdžią mažumą. O kas šiandien Briuselyje vyksta? Kiekvienas mūsų deleguotas atstovas pats sau ir tiktai į savo kišenę. Jokio atstovavimo Lietuvos interesams, kaip ir bet kurios kitos normalios šalies. (Pvz. – Vengrijos.)
Mano galva, Briuselis seniai tapo kaip koks pensininkų Rojus, į kurį dauguma tautų išsiunčia savo pasenusius politikus nukaršti. Tuo pačiu jie įgyja neliečiamybę, dėl ko nei Interpolas, nei vietinių šalių policija jų nebegali net suimti už tai, kad, būdami ilgai valdžioje, jie apiplėšinėjo savo liaudį.
Trumpiau kalbant, naudos praktiškai iš europarlamentarų mums – jokios, tik visa laimė, kad orą ne pas mus, bet ten gadina. O aš ten jiems smagiai pavaryčiau, kai eilinį kartą balsuotų už globalizaciją ir debilizaciją Jevropoje. Arba ne, jei pasielgtų kaip su Gražuliu. Nes aš irgi metus Šiaurėje buvau, tik ištrėmė mane ne rusai, o namiškiai…
Kaip matote, pradėjau dalintis atsiminimais iš vaikystės, o tai reiškia, kad senatvinis marazmas jau prasidėjo. Akivaizdu, kad pats metas ir man į Briuselį, o gal ir dar toliau, jei pasiųsit, tik jokiu būdu – ne į prezidentūrą, dėl to ir įdėjau kelias pačias geriausias savo nuotraukas, kad maždaug įsivaizduotumėte kaip šiandien aš atrodau.
Laimingų visiems Naujųjų Metų, Šv. Kalėdų, jei kam jos per ilgai užsitęsė ir tegyvuoja per amžius lietuviška RESPUBLIKA, ne tik mano, bet ir visų tikrų lietuvių bei lietuvaičių, esančių ir čia, ir emigracijoje, kurioms primygtinai rekomenduoju kuo daugiau gimdyti, jei galėčiau – tikrai kaip nors prisidėčiau, gimdyti ir dar kartą gimdyti, bet nebūtinai mulatukus, kurie tikrai labai žavūs ir egzotiški, bet ne visada kalba lietuviškai, o jei nebus lietuvių kalbos, nebeliks ir mūsų Lietuvos.
P.S. Dar kartą pasikartosiu: „Šventes reikia švęsti@” (Jau dvejinasi – ne tą mygtuką paspaudžiau, sabaka!) Todėl viešai pasižadu iki švenčių daugiau nieko neberašyti. Juk kai kada reikia ne tik kai ką parašyti, bet ir ką nors paskaityti, ar ne? Geriau eisiu apžiūrėti anūkus, ar dideli be manęs užaugo, tuo pačiu pabendrausim ir susipažinsim, jei dar mane atpažins. O jei tuo metu viešoje erdvėje sušmėžuos vėl mano pavardė, perfrazuodamas savo bičiulį Kernagį, visus nuraminsiu: „Neišsigąsk, tai – ne aš!”
