Išgirdus Ingos Valinskienės žodžius užkliuvo 1 detalė: „Įsikalkite į galvas“ (2)

„Klausiausi interviu su Inga Valinskiene ir man širdis tiesiog dainavo – galit prieštarauti, kiek norit, bet Inga yra pavyzdys visiems – nuo jauniausių iki vyriausių, viena atgaiva klausyti žmonių su tokiu protingu požiūriu į gyvenimą“, – rašo naujienų portalui tv3.lt laišką atsiuntusi skaitytoja Dovilė.

Klausant I. Valinskienės minčių atsirado tiek peno apmąstymams. Jau perklausiau šį pokalbį ne kartą ir klausysiu dar kartą. Ir dar visas savo drauges paraginau tai padaryti, nes tiek sveiko požiūrio į gyvenimą reikia pasisemti visiems.

„Įsikalkit į galvą“

Iš šio pokalbio yra tiek krypčių, kuriomis galima kalbėti, bet dar šiandien galvoj skamba jos išsakyta mintis, kurią paprasčiausiai galima apibendrinti taip, kad ne piniguose laimė. Įsikalkit į galvą, kad pinigai duoda laisvę, bet ne turtai atneša gyvenimo laimę ir pilnatvę.

Kaip sako Inga, ne naujausias automobilis, ne žymaus dizainerio rankinė ar prabangiausia sofa yra svarbiausia. Tuščias gyvenimas, kai vaikomės visko, kad tik galėtume pasipuikuoti prieš kitus ar pasigirti savo turtais.

Ir išvis, kaip dažnai pagalvojam, kiek žmogui reikia? Ar bent suprantam, kiek mažai daiktų ir prabangos reikia, kad nugyventume gyvenimą laimingi?

Turbūt visi pažįstam bent vieną žmogų, kuris dirba nuo paryčių iki išnaktų, kad tik daugiau uždirbtų, galėtų sau leisti pačius brangiausius dalykus. Bet kas iš to? Branginkim patirtis, o ne materialius dalykus, vertinkim tai, ką turim.

Puikiai suprantu, kad savarankiško gyvenimo pradžioje norisi kuo greičiau susikurti patogų gyvenimą – turėti nuosavą būstą, automobilį, turėti galimybę išvykti paatostogauti, bet realiai juk tiek ir užtenka, o su amžiumi tie poreikiai vis mažėja ir mažėja.

Galim arti, verstis per galvą, bet nebelieka laiko nei šeimai, nei kokiai veiklai, kuri neneša pinigų, bet paprasčiausiai teikia malonumą. O kai kurie taip užsikasę darbuose, kad tokio hobio išvis net neturi, pamiršta svarbiausią dalyką – gyventi.

Esam įpratę daryti tai, ką reikia, o ne tai, ką norime, turime daugybę pareigų, atsakomybių ir galvojam, kad vis rasim laiko sau, savo hobiams vėliau, o kas pasakys, kiek mums to laiko duota? Niekas atsakymo į šį klausimą neturi.

Man taip ir norisi, kad visi išgirstų šią pokalbio su I. Valinskiene dalį, bent trumpam sustotų ir pagalvotų, kad gal tikrai susidėliokim prioritetus taip, kad nugyventume laimingą, o ne tik turtingą gyvenimą.

Autorius: skaitytoja Dovilė