Inga Jankauskaitė pranešė liūdną žinią (1)

Gyvenimo ritmas tarp kūrybos ir šeimos

Aktorė, dainininkė ir kūrėja Inga Jankauskaitė šiandien atrodo rami, brandi ir susitaikiusi su savimi. Tačiau kelias iki šios pusiausvyros buvo ilgas.„Anksčiau buvo toks laikas, kai galėjai prabusti ryte, nuvažiuoti į degalinę ir pamatyti savo veidą pirmame laikraščio puslapyje su prirašytais vėjais,“ – sako ji.

Tais laikais Inga buvo visur – televizijoje, spaudoje, koncertų salėse. Šlovė atėjo anksti, bet kartu ir skausmingai. Ji pripažįsta, kad tuometis bulvarinis dėmesys buvo toksiškas, o jautri siela sunkiai jį pakėlė. „Aš buvau be odos gyvenantis žmogus. Baimei kalbėti savo tekstais reikėjo laiko ir drąsos,“ – pasakoja Inga.

Kūryba – ne tik pramoga, bet ir išpažintis

Naujasis jos albumas „Nusuk objektyvą“ – tai ne dar viena popmuzikos istorija. Tai kūryba apie tikrumą, šešėlius ir atsakomybę.„Filmuoja visi viską – žmonės net nebemato, ką iš tiesų išgyvena. Mano dainos kalba apie tai, kaip išdrįsti pamatyti save be filtrų,“ – aiškina ji.

Ji pripažįsta, kad kurti tokį turinį – rizikinga. „Gal manęs nesupras, bet aš kuriu ne visiems. Aš kuriu tiems, kurie mąsto, kuriems muzika – ne fonas, o pokalbis.“

Nuo scenos iki aktorystės – kelias be pavadinimų

Jankauskaitė – viena iš nedaugelio Lietuvos menininkių, kuri nesileidžia į kalbas apie tai, „kas ji labiau“ – dainininkė ar aktorė.„Aš tiesiog esu Inga Jankauskaitė,“ – sako ji. – „Tai tik skirtingi mano kalbėjimo būdai. Aktorystė davė man discipliną, bet kartu atėmė savarankiškumą. Norėjau kalbėti savo balsu, savo žodžiais.“

Būtent tas troškimas būti nuoširdžiai savimi ją paskatino išleisti pirmąjį solinį albumą. Prie to nemažai prisidėjo prodiuseris Martynas Tyla. „Vieną dieną jis man paskambino ir pasakė: ‘Tų metų tą dieną mes eisime į „Žalgirio areną“. Aš neturėjau nei dainos, nei plano. Tik baimę. Bet iš jos gimė drąsa,“ – prisimena Inga.

Baimės, ribos ir moteriškas stiprumas

Inga pripažįsta, kad ilgai gyveno bijodama atvirumo. Viešumoje ji tapo tarsi apsaugota – sarkazmu, ironija, juoku. Bet šiandien ji to nebereikia.„Aš esu saugaus atvirumo teritorijoje. Ne dėl to, kad bijau, o todėl, kad noriu gerbti savo artimuosius. Kai kurie dalykai priklauso tik mums.“

Kūryba jai tapo terapija, o šeima – žemės inkaru. „Niekam mes nerūpime, kokie bebūtume reikšmingi. Tas reikšmingumas baigiasi už Latvijos sienos,“ – sako ji. – „Todėl mano vaikai, mano šeima – tai tikrasis gyvenimas, tai, dėl ko viskas verta.“

Apie skyrybas ir laisvę būti savimi

Kalbėdama apie asmeninius išbandymus, Inga išlieka atvira: skyrybas ji laiko ne tragedija, o augimo procesu.„Skyrybos nėra blogis. Jei du žmonės išsisemia, paleisti vienas kitą su pagarba yra brandos ženklas. Mums tai pavyko – paleisti be pykčio, su dėkingumu.“

Ji atvirai kalba apie tai, kad šeimos modeliai keičiasi, o meilė ne visada turi išlikti visam gyvenimui. „Vieno partnerio idėja – graži, bet dažnai nerealistiška. Fantastika, jei kam nors pavyko. Bet tai išimtis, ne taisyklė.“

Motinystė kaip jėgos šaltinis

Inga sako, kad jos gyvenimo kryptis šiandien labai aiški. „Mano vaikai ir šeima – tai mano jėgų šaltinis, mano tikroji istorija,“ – kalba ji.Ji save vadina mama su taisyklėmis, bet be draudimų: „Aš kalbu apie pasekmes, ne apie draudimus. Noriu, kad mano vaikai suprastų pasirinkimų logiką.“

Nors dažnai matoma kaip stipri moteris, Inga neslepia – ji irgi pavargsta, klysta, ieško. „Bet dabar aš nebevaidinu stiprios. Aš esu tokia, kokia esu. Ir tai – didžiausia laisvė.“

Laikas, kuris keičia viską

Šiandien Inga gali švęsti 30 metų scenoje. Skaičius kelia nuostabą – ir jai pačiai.„Prieina moteris ir sako: ‘Aš su jumis užaugau’. Matematiškai tai tiesa, bet vis tiek šokiruoja. Jaunystėje bijai laiko, o dabar matai – tai dovana.“

Jos filosofija paprasta: gyvenimas trumpas, todėl rizikuoti verta. „Tikroji rizika – pražiopsoti dabartį norint kažkam įtikti,“ – sako ji. – „Turi gyventi savo autentišką gyvenimą. Žiūrėti, kaip auga vaikai, jausti, kaip keitiesi pats. Tas jausmas – jaunina labiau nei bet kas.“