Buvęs ligoninės vadovas: „Sveikata Lietuvoje nėra prioritetas, o tik dokumentas“

Pavargo nuo politizuotos medicinos

„Nežinau, ar būčiau stojęs į mediciną, jei būčiau žinojęs, kaip viskas šioje sistemoje veikia“, – pripažįsta gydytojas Martynas Gedminas. Skubiosios medicinos specialistas ir buvęs Joniškio ligoninės vadovas sako, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema pernelyg nutolo nuo savo esmės – žmogaus.

„Esu matęs atvejų, kai svarbesnis tampa parašas nei paciento gyvybė. Padedi žmogui išgyventi, o tada esi kaltas, nes neteisingai užpildei dokumentą. Tai ne medicina – tai biurokratijos fabrikas“, – atvirai kalba gydytojas.

Ši patirtis paskatino jį iš esmės keisti gyvenimo kryptį. Jis paliko vadovo postą, grįžo į studijas ir siekia šeimos gydytojo licencijos.

Šeimos medicina – sugrįžimas prie žmogaus

Gedminas teigia, kad šeimos medicina jam visada atrodė žmogiškiausia sritis – tokia, kur gydytojas mato visą žmogų, o ne tik simptomą. „Kai tavo tikslas – ne gydyti ligą, o padėti žmogui gyventi sveikai, turi matyti visumą: kūną, psichiką, gyvenimo būdą. Štai kur prasideda tikroji medicina“, – sako jis.

Pasak gydytojo, šeimos medicina Lietuvoje dar neišnaudojo savo galimybių. Komandinio darbo modelis, kuriame kartu veikia gydytojas, slaugytojas, psichologas ir kineziterapeutas, vis dar lieka popieriuje. „Kol gydytojas dirba vienas, biurokratija jį uždusina. Reikia įgalinti komandą, o ne tik didinti ataskaitų skaičių“, – pabrėžia jis.

Valstybinė sistema – grandinė, iš kurios sunku išsivaduoti

Anot Gedmino, didžiausia viešosios medicinos bėda – politizacija. „Kai pasikeičia valdžia, pasikeičia ir vadovai, o su jais – ir kryptys. Šiandien svarbu ne ką darai, o kam priklausai. Sistema neveikia, nes ji priklauso ne žmonėms, o politikai“, – sako jis.

Pasak gydytojo, Lietuva vis dar bijo privačių iniciatyvų, nors būtent jos galėtų įnešti daugiau skaidrumo ir kokybės. „Jei būtų leista kurtis privačioms stacionarinėms įstaigoms, kurios būtų prižiūrimos ir vertinamos, jos galėtų tapti pavyzdžiu viešajam sektoriui. Bet dabar mes stabdome bet kokį pokytį, o kaltiname tuos, kurie bando dirbti kitaip.“

Šiandien Gedminas dirba mažoje ne pelno siekiančioje klinikoje, kur, anot jo, pirmą kartą po daugelio metų gali daryti tai, dėl ko iš tiesų tapo gydytoju. „Čia niekas nenurodo, kaip elgtis su pacientu. Galiu skirti laiko, kalbėtis, padėti. Tai medicinos esmė – ryšys, o ne planas excel‘e.“

„Sistema serga – ir niekas nenori gydyti“

Pasak Gedmino, problema – ne tik ligoninėse, bet ir valstybės požiūryje į sveikatą. „Turime pripažinti, kad sveikata nėra prioritetas. Galiu tai pasakyti drąsiai. Pinigai, valdžia ir formos svarbiau nei žmogaus gyvybė. Kai biurokratas aiškina gydytojui, kaip gydyti, kažkas yra labai negerai.“

Jis pasakoja apie absurdiškas situacijas: gydytojai baudžiami ne už klaidas gydant, o už netiksliai užpildytus dokumentus. „Žmogus išgyveno – bet ne, formoje ne tas žodis. Tai dėl ko mes čia dirbame – žmonėms ar biurokratijai?“

Gydytojas pabrėžia, kad kol nebus aiškiai įvardyta, kokių sveikatos rezultatų siekia valstybė, tol niekas nesikeis. „Neturime pamatinių susitarimų – nei dėl gydytojų krūvio, nei dėl atlyginimų, nei dėl pacientų atsakomybės už savo sveikatą. Esame sistemoje, kuri funkcionuoja, bet ne gydo.“

Dirbtinis intelektas – ateities gydytojo padėjėjas

Gedminas tiki, kad dirbtinis intelektas gali tapti vienu svarbiausių įrankių medicinoje. „Amerikoje jau dabar gydytojai jį naudoja diagnostikai, tyrimų analizei. Aš pats testuoju sistemas, kurios padeda diferencijuoti ligas. Po kelerių metų bus nelegalu juo nesinaudoti – nes jis geriau prisimena ir analizuoja nei žmogus.“

Tačiau gydytojas įspėja – technologijos neturi pakeisti žmogiško kontakto. „Dirbtinis intelektas gali padėti, bet jis niekada neišmatuos paciento emocijos. Todėl reikia pusiausvyros – technologijos turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai.“

Rajoninės ligoninės – ant išlikimo ribos

Kalbėdamas apie regionų mediciną, Gedminas neslepia: „Dalis rajoninių ligoninių neturi ateities. Jei 70 procentų gyventojų virš 50 metų ir jaunimas nebegrįžta, tokie miestai neišsilaikys. Turime nustoti apsimetinėti ir kurti slaugos centrus, dienos stacionarus – ten, kur dar galima padėti.“

Jo teigimu, kai kurie politikai bijo prarasti įtaką, todėl neleidžia ligoninėms reorganizuotis. „Kol rajono ligoninė bus politiko rankose, niekas nesikeis. Reikia nepriklausomų valdybų – tik tada sistema galės kvėpuoti.“

„Mes maitiname kitų šalių mediciną“

Medikų emigracija, pasak Gedmino, tebėra vienas skaudžiausių klausimų. „Kiekvienais metais išvažiuoja ištisi kursai. Mes maitiname Vokietijos, Šveicarijos, Anglijos ligonines. Ir ne todėl, kad ten daugiau moka, o todėl, kad ten gydytojai jaučiasi gerbiami. Čia – dažnai tik kaltinami.“

Nors pats neatmeta galimybės kada nors išvykti, kol kas jis nori likti ir kurti pokytį čia. „Turiu atsarginį planą, bet kol dar tikiu, kad galiu kažką pakeisti, liksiu. Noriu dirbti sistemoje, kur žmogus – ne numeris, o istorija.“

Žmogaus ir sistemos susitaikymas

Martynas Gedminas įsitikinęs – Lietuvos medicina išliks tik tada, kai sugrįš prie savo esmės: žmogaus. „Kai suprasime, kad gydytojas ir pacientas yra viena komanda, kai sveikata bus vertinama ne pagal biudžeto eilutę, o pagal gyvenimo kokybę, tada būsime išgiję. Kol kas – dar sergame.“