Netektis: mirė žinomas žurnalistas – Lietuva neteko išskirtinio balso

Lietuvą pasiekė liūdna žinia – mirė žinomas žurnalistas, televizijos laidų vedėjas, redaktorius ir dėstytojas Henrikas Vaitiekūnas. Eidamas 78-uosius metus iš gyvenimo pasitraukė žmogus, kurio veidas ir balsas daugelį metų buvo pažįstami televizijos žiūrovams. Apie jo mirtį pranešė LRT, o žinią patvirtino televizijos operatorius Sigitas Kazlauskas.

Henrikas Vaitiekūnas buvo viena iš tų asmenybių, kurių neįmanoma apibūdinti vien pareigomis ar dirbtomis televizijos laidomis. Jis išsiskyrė savitu požiūriu į gyvenimą, aštria ironija, gebėjimu pastebėti paradoksus ir drąsa kalbėti taip, kaip pats manė esant teisinga. Net rimčiausiomis temomis jis mokėjo kalbėti paprastai, o asmeninius išbandymus dažnai pasitikdavo su jam būdingu humoru.

Nuo Klaipėdos iki Lietuvos televizijos ekranų

Henrikas Vaitiekūnas gimė 1949 metų rugpjūčio 25 dieną Panevėžyje. Dar tais pačiais metais jo šeima persikėlė į Klaipėdą, kur prabėgo būsimo žurnalisto vaikystė ir jaunystė. Čia jis baigė Klaipėdos 5-ąją vidurinę mokyklą ir muzikos mokyklą.

Jo kelias į žurnalistiką prasidėjo dar jaunystėje. 1967 metais laikraštyje „Tarybinė Klaipėda“ buvo išspausdinta pirmoji jo publikacija. Tai tapo vienu pirmųjų žingsnių profesijoje, kuriai vėliau jis paskyrė didžiąją savo gyvenimo dalį.

Prieš įsitvirtindamas žiniasklaidoje H. Vaitiekūnas dirbo ir kitokį darbą – buvo ekspeditorius Klaipėdos kojinių fabriko tiekimo skyriuje. Tačiau žurnalistika jį traukė vis labiau. Jis dirbo įvairių leidinių redakcijose, tarp jų – „Komjaunimo tiesoje“, „Valstiečių laikraštyje“, „Sporte“ ir „Gimtajame krašte“, taip pat rajoniniuose laikraščiuose.

Ši patirtis leido jam pažinti skirtingas žurnalistikos sritis ir sukaupti platų gyvenimišką akiratį. Vėliau visa tai atsispindėjo jo televizijos darbuose, kuriuose netrūko ne tik informacijos, bet ir asmeninio santykio su nagrinėjamomis temomis.

Ilgi metai televizijoje ir žiūrovų pamėgtos laidos

Didelę Henriko Vaitiekūno profesinio gyvenimo dalį užėmė Lietuvos televizija. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos jis dirbo „Panoramos“ redakcijoje, buvo reporteris, vėliau ėjo atsakingas pareigas ir kūrė įvairias televizijos laidas.

Per savo karjerą jis išbandė ne vieną televizijos žanrą. Žiūrovai jį prisiminė iš laidų „Laisvės alėja“, „Geriau nebūna“, „Būna ir geriau“, „Kryžminė ugnis“ bei kitų projektų. Jis taip pat vedė televizijos žaidimą „Kas laimės milijoną?“.

H. Vaitiekūnas neapsiribojo vien darbu prieš kameras. Jis vadovavo televizijos padaliniams, dirbo redakcijose, prisidėjo prie programų kūrimo ir organizavimo. 1991–1995 metais jo profesinis kelias buvo susijęs su Kauno programų direkcija, kur jis ėjo direktoriaus pavaduotojo, vėliau direktoriaus pareigas.

Vėliau jis dirbo Lietuvos radijo ir televizijos programų direkcijoje, savaitraštyje „Kalba Vilnius“, o 1997–2005 metais buvo Lietuvos ryto televizijos žurnalistas.

Nuo 2012 metų rugsėjo H. Vaitiekūnas vedė LRT informacinę aktualijų laidą „Laba diena, Lietuva“. Šis etapas dar kartą parodė, kad televizija jam buvo ne tik profesija, bet ir erdvė, kurioje galėjo panaudoti ilgametę patirtį bei gebėjimą bendrauti su skirtingais žmonėmis.

Per kūrybinę karjerą žurnalistas sukūrė apie 15 autorinių laidų. 1999 ir 2000 metais jis pelnė apdovanojimus televizijų publicistikos telemaratonuose „Ad Rem“.

Žurnalistikos studijas baigė jau turėdamas didžiulę patirtį

H. Vaitiekūno mokymosi kelias buvo neįprastas. Nuo 1968 metų jis neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universitete, išbandė bibliotekininkystės ir bibliografijos, teisės, lietuvių kalbos bei literatūros studijas.

Žurnalistikos diplomą Vilniaus universitete jis įgijo tik 2000 metais, jau būdamas ilgametę darbo patirtį sukaupęs žurnalistas. Toks kelias puikiai atspindėjo jo smalsumą ir norą nuolat išbandyti naujas sritis.

Jis pats tapo dėstytoju. 2006–2007 metais dėstė Vilniaus kolegijoje, vėliau buvo susijęs su Tarptautine teisės ir verslo aukštąja mokykla bei Vilniaus Gedimino technikos universitetu.

Studentams jis siekė perduoti ne vien teorines žinias. Jam buvo svarbu, kad būsimi žurnalistai mokėtų savarankiškai mąstyti, nebijotų klausimų ir gebėtų orientuotis tikrame, neretai prieštaringame gyvenime.

Net ir kalbėdamas apie dėstytojo darbą Henrikas nevengdavo saviironijos. Jo manymu, žurnalistikoje svarbu ne tik išmokti taisykles, bet ir turėti drąsos, sveiko skepticizmo bei gebėjimo išlikti savimi.

Aštrus liežuvis ir humoras, padėjęs įveikti sunkumus

Vienas ryškiausių H. Vaitiekūno bruožų buvo humoro jausmas. Jis nevengdavo ironiškų pastabų, mėgo šmaikščiai komentuoti visuomenės gyvenimą, televizijos užkulisius bei pačią žiniasklaidą.

2016 metais, po sunkios operacijos, žurnalistas net ligoninėje neprarado gebėjimo juokauti. Tuomet jis atvirai kalbėjo apie savo sveikatą, televizijos pokyčius ir profesinį gyvenimą. Net susidūręs su rimtais išbandymais jis stengėsi išlaikyti įprastą požiūrį – nesureikšminti savęs ir neprarasti noro veikti.

Jo santykis su darbu taip pat buvo išskirtinis. Net sveikdamas po operacijos jis galvojo apie sugrįžimą prie mėgstamos veiklos ir susitikimus su studentais. Tai liudijo, kad profesija jam buvo kur kas daugiau nei kasdienės pareigos.

Tačiau už šmaikščių replikų slypėjo ir žmogus, ne kartą susidūręs su rimtais gyvenimo išbandymais. Jis buvo patyręs širdies operaciją, jam buvo atlikta ir onkologinė operacija. Apie ligas žurnalistas kalbėjo atvirai, neslėpdamas sunkumų ir nesistengdamas kurti nepalaužiamo žmogaus įvaizdžio.

Vėliau išgyventa patirtis paskatino jį prisidėti prie pagalbos onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Jis dalijosi savo išgyvenimais ir norėjo, kad kiti, susidūrę su panašiais sunkumais, neliktų vieni.

Knyga, kurioje atsispindėjo jo požiūris į gyvenimą

Pasitraukęs iš aktyviausio televizijos darbo laikotarpio H. Vaitiekūnas nenustojo rašyti. Jo dėmesio centre liko žmonės, Lietuva, visuomenės aktualijos ir kasdienybėje pastebimos situacijos.

2023 metais jis išleido knygą „Felčerio užrašai“. Joje sugulė įvairūs pastebėjimai, mintys ir gyvenimiškos įžvalgos. Knyga tapo dar viena galimybe skaitytojams pažinti jo mąstymą ir savitą žvilgsnį į pasaulį.

H. Vaitiekūnas mokėjo kalbėti apie sudėtingus dalykus taip, kad jie būtų suprantami paprastam žmogui. Jo stiprybė buvo gebėjimas pastebėti tai, kas kitiems kartais praslysdavo pro akis, ir apie tai prabilti tiesiai, be nereikalingo patoso.

Asmeniniame gyvenime – šeima ir artimieji

Nors didelę jo gyvenimo dalį užėmė televizija, rašymas ir dėstymas, H. Vaitiekūnas turėjo ir šeimą. Su žmona Maryte jie užaugino dukrą Ievą, džiaugėsi dviem anūkais.

Apie asmeninį gyvenimą žurnalistas viešumoje kalbėjo ne taip dažnai kaip apie profesiją, tačiau šeima buvo svarbi jo gyvenimo dalis.

Jis taip pat ilgus metus domėjosi gyvūnų gerove. Nuo 2008 metų buvo Lietuvos gyvūnų globos draugijos tarybos narys, už veiklą gyvūnų globos srityje buvo apdovanotas Šv. Pranciškaus medaliu.

Ši veikla atskleidė ir kitą jo pusę – norą prisidėti prie prasmingų darbų, kurie nebūtinai susiję su žinomumu ar televizijos kameromis.

Apie mirtį kalbėjo be baimės

Ypač prasmingai šiandien skamba paties H. Vaitiekūno žodžiai apie mirtį. Neseniai laidai „Stilius“ duotame interviu žurnalistas buvo kalbėjęs apie žmogaus požiūrį į gyvenimo pabaigą ir tikėjimo svarbą.

„Viskas priklauso nuo tavo požiūrio į pasaulį ir tikėjimo, kas atsitinka po mirties. Žmonės bijo mirties. Na, žinokit, nereikia jos bijoti“, – sakė jis.

Šie žodžiai šiandien įgauna ypatingą prasmę. Žurnalistas, ne kartą susidūręs su sunkia liga ir rimtomis operacijomis, nevengė kalbėti apie tai, kas daugeliui žmonių kelia baimę. Jis stengėsi į gyvenimą žvelgti su humoru, priimti jo išbandymus ir išsaugoti vidinę laisvę.

Henrikas Vaitiekūnas mirė, eidamas 78-uosius metus. Viešai paskelbtoje informacijoje mirties priežastis nenurodoma.

Lietuvos žiniasklaida neteko ilgametę patirtį sukaupusio profesionalo, televizijos žiūrovai – pažįstamo veido, o jo artimieji ir kolegos – žmogaus, kurio gyvenime netrūko nei darbo, nei išbandymų, nei juoko.

Henriko Vaitiekūno palikimas liks jo laidose, tekstuose, knygoje ir žmonių, kuriems teko su juo dirbti ar mokytis iš jo, prisiminimuose. Jo gyvenimo istorija primena, kad net sunkiausiomis akimirkomis galima išsaugoti savitumą, smalsumą ir gebėjimą į pasaulį pažvelgti su šypsena.

Nuoširdi užuojauta H. Vaitiekūno šeimai, artimiesiems, kolegoms ir visiems jį pažinojusiems.