Pirkėjai „Maximoje“ klausia: jei mes čia dirbame, kodėl negauname algos?

„Maximos” tinklo parduotuvių įprastos kasos dirba tik nuo 10 val iki 20 val. Lygiai tiek laiko, kiek, išskyrus sekmadienius, pirkėjai gali pirkti alkoholinius gėrimus.

Mat čia be gyvo žmogaus kontrolės neapsieisi. Dar nugvelbs „bambalį”. O šit kitomis ryto ir vakaro valandomis veiks tik savitarnos kasos.

Ar tokie pokyčiai iš tikrųjų yra patogūs pirkėjams ir patiems „Maximos” darbuotojams?

Rytais mėgsta apsipirkti pensininkai, pakeliui užsukantys į kokį nors vietinį turgelį. Bet ne visi vyresnio amžiaus žmonės moka ar nori naudotis savitarna.

Tiesa, pernai savitarnos kasomis naudojosi 58 proc. pirkėjų, o šiemet – 63 proc. Tokių kasų populiarumas auga ir labiausiai jos patinka vidutinio amžiaus pirkėjams.

Tačiau gal kai kurie pirkėjai, nors ir moka naudotis savitarna, nepageidauja dykai dirbti už kasininkus?

Be to, dalis žmonių, tarp jų – ir prastai matančių, užsuka į parduotuves ir vakare, tikėdamiesi čia rasti per dieną atpigintų produktų. O tada ir vėl tenka naudotis savitarnos kasa, nors ji ne visada „žino”, kad prekei jau pritaikyta nuolaida.

„Maximos” atstovai aiškina, kad sprendimas paprastoms kasoms dirbti tik tam tikrą laiką yra priimtas norint efektyviau organizuoti parduotuvių veiklą ir darbuotojų resursus. Atsižvelgta, jog rytais ir vakarais yra mažesni pirkėjų srautai. Be to – prie savitarnos kasų budės ir darbuotojas. O esanti reikalui, bus galima atidaryti ir įprastą kasą.

Sunkioji atletika

Kaip tai atrodo praktikoje? Viena kasininkė, prie paprastos kasos pastačiusi lentelę „Laikinai nedirba”, vaikštinėja prie 4-6 savitarnos automatų. Stebi, kaip pirkėjai skenuoja, sveria, atsiskaito.

Ar nebando supainioti saldainių, riešutų ar pomidorų pavadinimų. Ar tikrai užmokėjo centą už plastikinį maišelį.

Sutikite – taip dirbant ne tik už kasininkę, bet ir už kompiuterinės sistemos instruktorę bei nuolat stebint 4-6 automatus, akys gali pradėti žvairuoti. Juolab kai dar reikia lakstyti prie paprastos kasos, kad parduotum pirkėjams cigarečių, kurios viešai jau nerodomos.

Tuo tarpu kitos kasininkės salėje pildo prekių lentynas, tąso sunkius vežimus, nešioja nemoteriškai sunkias dėžes. Tai vieša paslaptis. Pirkėjai tai kasdien mato. Nors visur propaguojama lyčių lygybė, tačiau moterims, jeigu nėra sportininkės, darbo sauga neleidžia kelti sunkesnio nei 10-15 kg svorio, o nėščioms – didesnio nei 5-10 kg.

Atlyginimai nestulbina

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teigia, jog prekybininkai privalo užtikrinti, kad žmonėms nekiltų kliūčių apsiperkant. Tačiau yra ir kita pusė – padidėjęs kasininkių darbo krūvis.

„Maxima” šiuo metu galėtų Lietuvoje įdarbinti apie 300 naujų darbuotojų. Kasininkai, kurie, neatskaičius mokesčių, gautų 1230-1360 Eur, turėtų dirbti su kasos aparatu atsiskaitant grynais pinigais ir kortelėmis, krauti ir prižiūrėti prekes prekybos salėje ir prie kasų, suteikti informaciją klientams.

O salės darbuotojas, irgi kraunantis ir prižiūrintis prekes prekybos salėje ir teikiantis informaciją klientams, dar turėtų kontroliuoti prekių galiojimo terminus. Ir už tuos darbus gauti 1210-1340 Eur prieš mokesčius.

Tačiau su kasa jam dirbti nereikia. Tad mokėjimas dirbti su kasa viso labo yra įvertintas 20 Eur per mėnesį.

Darbuotojų trūkumas akivaizdus

Toks darbų pasiskirstymas, vadinamas efektyviu darbo resursų panaudojimu, rodo, kad, nors prekybos tinklai plečiasi, jiems ima trūkti darbuotojų. Kai kurie tinklai jau siūlo darbuotojams 250 – 600 Eur premijas už čia įdarbintą draugą.

Tiesa, draugas turi kalbėti lietuviškai. Darbdaviai taip pat vilioja nemokamais pietumis, vaisiais, sveikais užkandžiais, papildomu sveikatos draudimu, kavos pertraukėlėmis.

Tačiau darbo skelbimuose atvirai rašo, kad pageidauja pardavėjų, salės darbuotojų, kurie „nevengia fizinio darbo”, yra, „ pasiruošę intensyviam fiziniam darbui”, kurie dirbs ne tik su kasos aparatu, bet ir bus atsakingi už tvarkos palaikymą salėje, prekių išdėstymą ir t.t.

Toliau nyksta socialiniai ryšiai

Pirkėjai, dešimtmečiais pripratę apsipirkti kokiame nors miegamojo mikrorajono prekybos centre, vadinę vietines pardavėjas vardais ir su jomis sveikinęsi, aiškiai mato, kaip mažėja pardavėjų, uždaromi kulinarijos skyriai. Net mėsos ne visur atpjaus, pasvers – prekės tik išfasuotos, nes atskiras mėsos skyrius jau neapsimoka.

Pirkėjas žino, kaip sunku prisišaukti pagalbos, kai „užsiožiuoja”, grąžos neatiduoda savitarnos kasa. Nes gyva kasininkė išėjusi į tarnybines patalpas arba kažkur pildo konservų lentyną.

Tačiau pirkėjas pastebi, jog parduotuvėje daugėja vaizdo kamerų, o gyvas apsaugininkas tiesiog prilipęs prie žmones sekančio monitoriaus. Kad kas nors nesumaišytų saldainių „Korivka” su „Karvute” ar dar baisiau – su „Pergale”.

Tiesa, „Maximos” atstovai patikino, kad kasų, kuriose dirbs kasininkai, nebus visiškai atsisakyta. Taip pat kai kurie tinklai jau diegia savitarnos kasose padidinamojo stiklo funkciją ir specialius ekrano valdiklius. Kad lengviau apsipirktų prasčiau matantys ar turintys judėjimo negalią.

Komentuoja profesinės sąjungos „Sandrauga” pirmininkas Kęstutis JUKNIS: 

Manau, kad toks darbas, kai kasininkė, pardavėja kartu dirba ir prekių papildytoja prekybos salėje ir panašiai – yra funkcijų dubliavimas. Ir tai yra išdava taip vadinamos Trišalės tarybos, kurioje darbdaviai lobistiškai gina savo pozicijas ir veržia kilpą savo darbuotojams.

Tai šitoje vietoje, kai kasininkės dirba ir kaip prekybos salės darbininkės, kai moterys nešioja sunkias prekių dėžes ar stumdo sunkius vežimėlius, manau, kad vienareikšmiškai niekas nesilaiko darbo inspekcijos reikalavimų.

Anksčiau darbo inspektoriai kartu su profsąjungiečiais užsukdavo į darbovietes, mes ir vieni užsukdavome, bet dabar pagal europinius ir panašius reikalavimus tai jau nevyksta. Ir dėl to savotiškai kalti yra patys darbuotojai, nes mes sakome, kad į mūsų profsąjungą galima užsirašyti konfidencialiai, darbdaviui nežinant.

Tokio konfidencialumo neturi nė viena kita Lietuvos profesinė sąjunga, todėl mums tai labai brangiai kainuoja. Sutartis tarp žmogaus ir profesinės sąjungos sudarome per banką, todėl žmogui nereikia darbdaviui apie tai informacijos suteikti.

Ta konfidenciali narystė gali žmogui suteikti daug naudos, bet prasideda tas lietuviškas „gudravojimas”. Žmogus stoti į profsąjungą nenori, bet kada prispaudžia bėdos, tada jau atbėga visko pridaręs, visko prirašęs, pagilinęs tą savo konfliktą su darbdaviu kvadratu. O tada jau sako – gelbėkite, nes man advokatams neužtenka pinigų.

Nekaltinu žmonių, bet profesinė sąjunga yra kaip savotiškas draudimas, kad žmogus, bėdai atsitikus, galėtų ja pasinaudoti. Bet žmonės už tą „draudimo polisą” ir 8 eurų per mėnesį nenori mokėti.

O Darbo inspekcija tai jau iš viso atsipūtusi. Nežinau, ar čia jau tokia liga užėjusi atmetimo, kad visi susikoncentravę į globalius dalykus, o kad žmogų darbdaviai visiškai išsunkia, tai čia atrodo tik smulkmena.

Svarbiau, kad žolytė nesumindžiota būtų, kad žaliasis kursas būtų įgyvendinamas, kad globalinė atšilimo problema būtų suvaldyta. O kad žmogus per sunkiai dirbdamas per kelis metus sugadins sveikatą, nervus, tai čia nieko tokio.

Aš manau, kad turėtų būti ne Trišalė taryba, bet Dvišalė taryba – tik darbdavių ir darbuotojų atstovai. Jokiu būdu čia nereikia trečiojo nario – Vyriausybės. Nes Vyriausybė nuolat pritaria darbdaviams, o darbdaviai per lobizmą visą laiką laimi prieš darbuotojų atstovus.

Vyriausybė palaiko tą pusę, kuri stipresnė, o darbdaviai visada yra stipresni. Gal tik vienoje, kitoje vietoje esame jėgų pusiausvyrą išlaikę, dar leidžia mums Trišalėje taryboje pasiginčyti dėl minimalaus mėnesinio atlyginimo, bet paskui Vyriausybė priima tokį sprendimą, kokio nori.

Kiek jau buvo tų į Trišalę tarybą Vyriausybės deleguotų, politikuojančių viceministrų? Jie taip greitai keičiasi, kad pasidaro turgus, diskusijų klubas, o galiausiai profsąjungos lieka užribyje.