Ieva Stasiulevičiūtė atvirai: „Iki šiol skauda…“

Niujorkas neturi stabdžių. Jis neatsiprašo, neužjaučia, neatideda – čia gyvenimas ritasi taip greitai, kad net prabangiausia šio megapolio tyla trunka vos kelias sekundes. Ir būtent čia, pačioje pasaulio širdyje, ketverius metus gyvena Ieva Stasiulevičiūtė – moteris, kurios vardą Lietuvoje pažinojo visi, o šiandien dažniausiai jį išgirsta tik tie, kurie sutinka ją žingsniuojančią Manhatano gatvėmis, stumdant vežimėlį ir ieškant kavinės, kurioje būtų vietos ne tik kavai, bet ir valandėlei ramybės.

Išvykimas, kurį ji pati vadina „sprendimu, kurį padiktavo gyvenimas, o ne logika“

Pati Ieva juokiasi, kad savo likimą susikūrė lyg tarp eilučių:

„Kažkada išsprūdo mintis, kad jei ne Vilnius – galėtų būti Niujorkas. Matyt, kažkas ten viršuje į tai sureagavo per rimtai.“

Kai pirmąkart nusileido JAV, ji dar nežinojo, kad Lietuvoje palieka viską – karjerą, žinomumą, patogų ritmą, jau sukurtą gyvenimo formą.Tačiau Niujorkas turi savybę – jei jau į save įleidžia, tai visiškai.

Ir kartu – priverčia mokėti visą kainą.

Pirmieji mėnesiai, anot Ievos, buvo ne glamūriniai, o grubūs: brangus butų nuomos pasaulis, nežmoniškos kainos, miesto triukšmas, kurio neįmanoma pabėgti net 20 aukšte.Tada – motinystė.

„Neturiu auklių. Viskas – mano rankose. Jaučiausi taip, lyg tapčiau mama ir iškart būčiau išmesta į universitetą“, – sako ji, šypsodamasi, bet ta šypsena turi pavargusio žmogaus toną.

Motinystė, kuri neatvėrė „čakrų“ – ir ji tai sako atvirai

Ieva drąsiai pripažįsta tai, ko daugelis nedrįsta tarti garsiai:

„Aš jau pabuvau mama. Aš tikrai myliu savo vaiką, bet man neatvirto jokios chakros – tos, apie kurias visi kalba. Aš supratau, kad turiu grįžti į veiklą, nes kitaip man trūksta oro.“

Tai nėra skundas. Tai – savęs pažinimo sakinys.Ji niekam nesistengia patikti, nes niekas Niujorke tam neturi laiko.

Nuo radijo karjeros iki skaudžių prisiminimų, kuriuos iki šiol sunku ištarti

Kai pokalbis tinklalaidėje „Nuogas M1“ pakrypo link jos praeities Lietuvoje, Ieva trumpam nutilo.Ji neslepia: radijas yra jos širdies vieta – bet tai nereiškia, kad tie metai buvo lengvi.

„Buvo labai sunku. Bet tai buvo kitokia sunkumo kategorija. Ta, kurią iškenčia tie, kuriems atrodo, kad turi viską įrodyti. Ir aš taip gyvenau ilgai.“

Ji ilgai tylėjusi priduria:

„Niekam nieko neesi skolingas. Ir kuo anksčiau tai supranti, tuo mažiau savęs sudegini.“

Būtent šiuose žodžiuose yra jos brandos tonas. Ne nusivylimas – o supratimas.

Niujorko realybė: brangu, sudėtinga, bet išlaisvinančiai tikra

Ieva nesistengia gražinti:

Butai – brangūs.Maistas – brangus.Taksi – geriau apeiti ratais.Nėra draugų, kurie „užbėgs į svečius“.

Bet yra kažkas kita: pojūtis, kad niekas čia nesidomi, kas tu buvai. Visiems rūpi tik tai, kas tu esi šiandien.

Toks anonimiškumas išlaisvina.Ir būtent to Ievai, rodos, reikėjo.

Gimtoji Lietuva – vis dar namai

Nors ketverius metus gyvena už Atlanto, Ieva nė karto nepamiršo, iš kur ji atėjo.

Ji iki šiol su meile kalba apie laikus, kai su Sauliu Žvirgždu ar Gedu Saročka dalinosi eteriu radijo stotyje, kai rodės, kad visas gyvenimas – vienas ilgas juokas.Ji vis dar sugeba prisiminti tas istorijas su tokiu šiltu, tikru tonų, kad akivaizdu – Lietuva jai nėra tik praeitis.

„Jeigu būčiau turėjusi daugiau proto, būčiau likusi Lietuvoje“, – ištaria ji, bet tai skamba ne kaip gailėjimasis, o kaip meilė.

Ko dabar nori Ieva?

Kai jos sūnus paaugs, ji nori kurti.Nori grįžti į darbus.Nori veikti – nes veiklumas jai yra deguonis.

Ir nors šiandien ji dar stumia vežimėlį Niujorko šaligatviais, akyse matosi moteris, kuri greitai vėl stovės ten, kur visada jautėsi stipriausia – kūrybos centre.