7 km aukštyje lėktuvas tiesiog prarado stogą: lėktuvas byrėjo ore, o keleiviai atsisveikino su gyvenimu

Tai turėjo būti visiškai įprastas 35 minučių skrydis tarp dviejų Havajų salų. Keleiviai buvo įsitaisę savo vietose, vieni skaitė knygas, kiti snaudė, o skrydžio palydovės jau pradėjo vežioti gėrimų vežimėlius. Tačiau praėjus vos 20 minučių nuo pakilimo ramybę sudrumstė kurtinantis garsas, kurį keleiviai vėliau lygino su sprogimu.

Iš tiesų jokio sprogimo nebuvo. Maždaug 7 kilometrų aukštyje nuo „Aloha Airlines“ keleivinio „Boeing 737“ lėktuvo tiesiog nuplyšo beveik šešių metrų ilgio fiuzeliažo dalis. Per akimirką salono lubas pakeitė atviras dangus, įvyko sprogstamoji dekompresija, o viena skrydžio palydovė buvo išsiurbta iš lėktuvo.

Tai tapo viena neįprasčiausių aviacijos katastrofų istorijoje, po kurios buvo peržiūrėtos senstančių orlaivių techninės priežiūros taisyklės visame pasaulyje.

Atsisukęs pilotas pamatė ne saloną, o dangų

1988 m. balandžio 28-osios popietę „Aloha Airlines“ 243-iojo reiso lėktuvas pakilo iš Hilo miesto ir skrido į Honolulu. Pirmoji skrydžio dalis niekuo nesiskyrė nuo šimtų kitų reisų tarp Havajų salų. Kabinoje dirbo patyręs kapitonas Robertas Schornstheimeris ir antroji pilotė Madeline Tompkins, o salone keleivius aptarnavo trys skrydžio palydovės.

Lėktuvui pasiekus 24 tūkst. pėdų aukštį, maždaug po dvidešimties minučių skrydžio, įvyko tai, kam pilotai negalėjo būti pasiruošę. Pasigirdo garsas, kurį kapitonas vėliau apibūdino kaip milžiniško brezento plyšimą, o po sekundės visa priekinė salono dalis buvo po atviru dangumi.

„Atsisukau atgal ir vietoj salono pamačiau mėlyną dangų, kruvinus keleivių veidus ir suplėšytą metalą“, – po daugybės metų prisiminė pilotas.

Jis pasakojo, kad pirmosiomis akimirkomis viskas atrodė tarsi sapnas. Situacija buvo tokia netikėta, kad, jo žodžiais, smegenys tarsi bandė apsisaugoti nuo realybės. Vis dėlto tam nebuvo laiko. Kapitonas užsidėjo deguonies kaukę, perėmė orlaivio valdymą ir suprato tik viena: jeigu dabar padarys bent vieną klaidą, lėktuvas gali nepasiekti žemės.

Lėktuvas byrėjo ore, o keleiviai atsisveikino su gyvenimu

Staigus slėgio pokytis akimirksniu pavertė saloną chaosu. Vėjas plėšė sėdynių užvalkalus, aplink skraidė daiktai, o žmonės desperatiškai bandė įsikibti į viską, ką tik galėjo pasiekti.

Lėktuvo gale sėdėjęs astronomas Ericas Becklinas prisiminė pirmiausia išgirdęs garsų trenksmą, o paskui virš pirmosios klasės išvydęs milžinišką skylę. Jo pirmoji mintis buvo trumpa: „Viskas. Tai pabaiga.“

Vyras pasakojo pradėjęs hiperventiliuoti, tačiau netrukus mėgino save raminti skaitydamas gelbėjimosi liemenės instrukciją. Jis prisimena net absurdiškas mintis, kurios tuo metu sukosi galvoje. Viena jų buvo apie tai, kad jis neturi pakankamo gyvybės draudimo.

Tuo metu skrydžio palydovė Clarabelle Lansing, aptarnavusi keleivius pirmojoje salono dalyje, buvo akimirksniu išsiurbta iš lėktuvo. Kita įgulos narė neteko sąmonės po smūgio į galvą, trečioji buvo pargriauta ant grindų ir, laikydamasi už metalinių sėdynių konstrukcijų, bandė ropoti per saloną padėti keleiviams užsidėti gelbėjimosi liemenes.

Ryšys tarp salono ir pilotų kabinos buvo nutrūkęs, todėl abi pusės nežinojo, kas vyksta kitoje lėktuvo dalyje.

Apie šią aviakatastrofą buvo pastatytas filmas „Miracle landing“. | Shutterstock

Trylika minučių tarp gyvenimo ir katastrofos

Kol keleiviai manė, kad lėktuvas bet kurią akimirką subyrės ore, pilotų kabinoje vyko kova dėl kiekvienos sekundės.

Vėliau paaiškėjo, kad sprogstamoji dekompresija pakėlė salono grindis, sulaužė penkias pagrindines konstrukcines sijas ir pažeidė vieno variklio valdymo sistemą. Dėl to orlaivis pradėjo pavojingai siūbuoti į šonus.

Kapitonas nusprendė negaišti laiko bandydamas atkurti slėgį salone. Skylė buvo pernelyg didelė, todėl vienintelis tikslas buvo išlaikyti lėktuvą ore ir kuo greičiau pasiekti artimiausią oro uostą Maui saloje.

„Negalėjau sau leisti panikuoti. Tuo metu buvo tiek daug avarinių situacijų, kad tiesiog neturėjau laiko galvoti, kas bus, jei mums nepavyks“, – prisiminė jis.

Padėtį dar labiau komplikavo tai, kad pilotai nebuvo tikri, ar išsiskleis priekinė važiuoklė. Įprastai tokiais atvejais lėktuvas apsuka papildomą ratą, kad dispečeriai galėtų vizualiai įvertinti jo būklę, tačiau šįkart tam tiesiog nebuvo nei laiko, nei galimybių. Vos pilotai mėgino sumažinti greitį, smarkiai pažeistas orlaivis pradėdavo dar stipriau drebėti.

Todėl sprendimas buvo vienas: tūpti iš pirmo karto.

Stebuklu pavadintas nusileidimas pakeitė aviaciją

Praėjus maždaug trylikai minučių nuo katastrofos pradžios, lėktuvas palietė Kahului oro uosto kilimo taką. Net ir nusileidus pavojus nebuvo pasibaigęs. Kapitonas pasakojo jautęs, kaip fiuzeliažas lankstosi tarsi šokių lenta, todėl kiekvieną akimirką tikėjosi, kad orlaivis gali perlūžti pusiau.

Tačiau to neįvyko.

Visi 89 keleiviai ir įgulos nariai, išskyrus dingusią skrydžio palydovę Clarabelle Lansing, liko gyvi. Iš viso buvo sužeisti 65 žmonės, o JAV pakrančių apsauga tris dienas nesėkmingai ieškojo iš lėktuvo iškritusios palydovės ir nuplyšusios fiuzeliažo dalies.

Katastrofos tyrimas atskleidė, kad tragediją sukėlė ne bomba ar piloto klaida. Lėktuvo korpusas buvo tiesiog pavargęs nuo milžiniško pakilimų ir nusileidimų skaičiaus. Nors orlaiviui buvo vos 19 metų, jis jau buvo atlikęs beveik 90 tūkst. pakilimų ir nusileidimų, nes kasdien skraidė trumpais maršrutais tarp Havajų salų.

Kiekvienas toks skrydis reiškė naują slėgio ciklą, o būtent jie ilgainiui susilpnino fiuzeliažo konstrukciją. Po šios katastrofos JAV Federalinė aviacijos administracija pakeitė senesnių lėktuvų tikrinimo tvarką, o „Boeing“ buvo priversta peržiūrėti kai kuriuos gamybos sprendimus.

Aviacijos ekspertai iki šiol šį įvykį vadina viena svarbiausių pamokų civilinės aviacijos istorijoje, o piloto R. Schornstheimerio ir jo kolegės M. Tompkins veiksmai iki šiol laikomi vienu įspūdingiausių profesionalumo pavyzdžių, kai katastrofos mastas buvo kur kas didesnis, nei galėjo suprasti ant žemės buvę žmonės.