Liepos Mondeikaitės gyvenime – džiugus įvykis: „Taip ilgai svajojau“ (42)

Vilniaus LVSO koncertų salėje įvyko iki šiol galingiausias Liepos Mondeikaitės pasirodymas – koncertas „Šaknys“, tapęs ne tik muzikiniu įvykiu, bet ir gilia emocine patirtimi klausytojams. Kiekviena daina virto jautriu pokalbiu apie pažeidžiamumą, stiprybę ir vidinį ryšį.

Liepos balsas – jautrus, stiprus ir atviras – vedė klausytojus per asmeniškas istorijas ir muzikinius išgyvenimus, kviesdamas sustoti ir tiesiog pabūti „čia ir dabar“. Viso koncerto metu salėje netrūko emocijų – kai kurie atliekami kūriniai publiką pakėlė ant kojų ir buvo palydėti ilgais, audringais aplodismentais.

Stiprus ryšys su klausytojais

Šis vakaras dar kartą patvirtino stiprų Liepos ryšį su klausytojais, kuriuos ji vadina savo kūrybos šaknimis – palaikymu ir tikėjimu, leidžiančiu augti, kurti ir drąsiai žengti į priekį. Subtili koncerto scenografija kūrė ypatingą vakaro atmosferą – scena alsavo šviesa, judesiu ir simbolika.

Apie koncerto vizualinę patirtį Liepa kalba taip: „Šviesos tą vakarą buvo gyvos – jos pulsavo kartu su muzika ir jungė mus visus. Apšvietėjų komanda šviesomis grojo tarsi dar vienu instrumentu, tapusiu neatsiejama koncerto dalimi.“

Koncerto akimirkomis Liepa pasidalino ir socialiniame tinkle „Instagram“.

View this post on Instagram

A post shared by Liepa Mondeikaite (@liepaaa)

Prie nuotraukų ji rašė:

„Akimirka, apie kurią taip ilgai svajojau, pralėkė neįtikėtinai greitai.
Bet ji buvo tikra. Gyva. Magiška.

Dalintis savo muzika, balsu ir savimi su jumis visais — buvo kažkas labai ypatingo. Visą koncertą per kūną bėgiojo šiurpuliukai nuo emocijų, nuo jūsų akių, nuo tylos ir aplodismentų, nuo to bendro buvimo čia ir dabar.

Ačiū, kad buvote šitoje akimirkoje kartu su mumis.
Jūs esate tos šaknys, kurios leidžia man augti ir žydėti. Širdyje – be galo daug dėkingumo.
Iki kitų akimirkų.

Ačiū mano sesei @monikamandeikaite už viską, ką padarei. Už nepriekaištingą koncerto suorganizavimą, už palaikymą kiekviename žingsnyje, už tikėjimą ir ramybę, kurią suteikei. Ir, žinoma, visai nuostabiai komandai.“