Lietuva dalija milijonus paramoms, tačiau kas už tai sumokės?

Šildymo kompensacijos, išmokos šeimoms, parama būstui, renovacijai, verslui, energetikai ir įvairios lengvatos – valstybė nuolat skelbia apie naujas pagalbos priemones. Žmonėms tokios žinios dažniausiai skamba patraukliai: vieniems sumažėja sąskaitos, kiti gauna tiesioginę išmoką, tretiems kompensuojama dalis investicijų.

Tačiau už kiekvienos tokios programos slypi klausimas, kuris viešose diskusijose neretai lieka antrame plane: iš kur valstybė gauna pinigų visoms šioms paramoms ir kas galų gale už jas sumoka?

Atsakymas gana paprastas – valstybė pati pinigų neuždirba taip, kaip juos uždirba žmogus ar įmonė. Didžioji dalis lėšų ateina iš mokesčių, dalis – iš Europos Sąjungos, o kai pajamų nepakanka, tenka skolintis.

Ir būtent čia prasideda įdomiausia dalis.

Milijonai skamba įspūdingai, tačiau valstybės piniginę pirmiausia pripildo patys gyventojai ir verslas

Didžiausias Lietuvos biudžeto pajamų šaltinis yra mokesčiai.

2026 metų valstybės biudžete vien iš mokestinių pajamų numatyta surinkti apie 16,5 mlrd. eurų.

Didžiausias atskiras šaltinis – pridėtinės vertės mokestis. Iš PVM planuojama gauti maždaug 7,5 mlrd. eurų.

Tai mokestis, kurį žmonės faktiškai sumoka beveik kiekvieną kartą pirkdami prekę ar paslaugą – nuo maisto ir drabužių iki automobilio remonto ar buitinės technikos.

Dar beveik 4 mlrd. eurų planuojama surinkti iš gyventojų pajamų mokesčio.

Akcizai valstybei turėtų atnešti daugiau kaip 2,2 mlrd. eurų, o pelno mokestis – taip pat daugiau kaip 2 mlrd. eurų.

Taigi kai valstybė paskelbia skirianti papildomus 50 ar 100 mln. eurų paramai, tai nėra iš niekur atsiradę pinigai. Didžioji biudžeto dalis jau būna surinkta iš ekonomikos – gyventojų ir įmonių.

Tačiau čia laukia pirmasis netikėtumas – net ir surinktų milijardų neužtenka

2026 metų valstybės biudžeto skaičiai atskleidžia dar vieną svarbią aplinkybę.

Numatytos valstybės biudžeto pajamos kartu su Europos Sąjungos ir kita tarptautine finansine parama siekia apie 21 mlrd. eurų, tačiau asignavimai yra gerokai didesni – apie 27,5 mlrd. eurų.

Tai nereiškia, kad visas skirtumas atsiranda dėl socialinių išmokų ar paramų. Valstybė finansuoja gynybą, sveikatos apsaugą, švietimą, infrastruktūrą, valstybės institucijas ir daugybę kitų sričių.

Tačiau bendras principas nesikeičia.

Kai valstybės išlaidos viršija pajamas, trūkstamų pinigų reikia ieškoti kitur.

Ir tada atsiranda žodis, apie kurį paskelbus naują paramą kalbama gerokai rečiau – skola.

Šiemet Lietuva planuoja skolintis milijardus – tačiau ne visi jie skirti naujoms išlaidoms

2026 metais Vyriausybės skolinimosi poreikis skaičiuojamas milijardais eurų.

Tačiau labai svarbu suprasti, kad valstybės pasiskolinti pinigai naudojami ne vien naujoms išlaidoms finansuoti.

Dalis naujai pasiskolintų lėšų reikalinga anksčiau prisiimtiems skoliniams įsipareigojimams refinansuoti – paprasčiau tariant, atėjus senų skolų grąžinimo terminui valstybė dalį jų pakeičia naujomis skolomis.

Kita dalis reikalinga biudžeto deficitui finansuoti.

Todėl didelis bendras skolinimosi skaičius savaime nereiškia, kad visa ši suma tais metais papildomai išleidžiama pašalpoms ar naujiems projektams.

Tačiau viena aplinkybė nesikeičia – už skolą reikia mokėti palūkanas.

Štai kur atsiranda sąskaita, kurios žmogus savo pašto dėžutėje niekada nepamatys

Valstybės skola skiriasi nuo būsto paskolos tuo, kad kiekvienam Lietuvos gyventojui bankas neatsiunčia atskiros sąskaitos su jo dalimi.

Tačiau skolos aptarnavimas finansuojamas iš to paties valstybės biudžeto.

Kuo didesnė skola ir kuo aukštesnės palūkanos, tuo daugiau biudžeto pinigų ateityje tenka skirti ne mokykloms, keliams, sveikatos apsaugai ar socialinėms programoms, o palūkanoms.

Todėl skolinimasis nėra savaime nei geras, nei blogas.

Svarbiausia – kam pasiskolinti pinigai panaudojami.

Jeigu už skolintus pinigus sukuriama infrastruktūra, stiprinama gynyba ar finansuojamos investicijos, kurios ateityje gali didinti ekonomikos potencialą, ekonominis vertinimas bus vienoks.

Jeigu nuolat skolintis reikia tam, kad būtų finansuojamos ilgalaikės išlaidos, kurioms nėra tvaraus pajamų šaltinio, problema tampa gerokai sudėtingesnė.

„Bet juk pinigus duoda Europos Sąjunga“ – ir čia slypi dar viena dažnai pamirštama detalė

Lietuva yra reikšminga Europos Sąjungos finansinės paramos gavėja.

2026 metų valstybės biudžete ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšos sudaro kelis milijardus eurų.

Jos finansuoja infrastruktūrą, energetiką, renovaciją, verslo projektus, žemės ūkį, mokslą ir daugybę kitų sričių.

Tačiau net ir šie pinigai nėra stebuklingai atsiradę „nemokami milijardai“.

Europos Sąjungos biudžetas taip pat turi pajamų šaltinius, tarp kurių yra valstybių narių įnašai bei ES nuosavi ištekliai.

Lietuvai narystė ES finansiškai daugelį metų buvo labai naudinga – iš ES biudžeto šalis gauna daugiau, nei į jį sumoka.

Tačiau žvelgiant į visą sistemą pinigai vis tiek ateina iš Europos ekonomikos, o ne atsiranda savaime.

Didžiausias pavojus prasideda tada, kai laikina parama tampa nuolatiniu pažadu

Vienkartinė išmoka ir kasmet mokama išmoka valstybės finansams yra du visiškai skirtingi dalykai.

Tarkime, valstybė vieną kartą skiria 100 mln. eurų konkrečiai problemai spręsti. Kitais metais šios išlaidos gali nebelikti.

Tačiau jeigu sukuriama programa, kuri kasmet kainuoja 100 mln. eurų, per dešimtmetį jos kaina, neįvertinus kitų pokyčių, jau siektų milijardą eurų.

O jeigu išmokos dar indeksuojamos arba didėja gavėjų skaičius, išlaidos gali augti dar greičiau.

Todėl ekonomistai vertindami naujas socialines programas paprastai klausia ne vien to, kiek jos kainuos kitais metais.

Svarbesnis klausimas – kiek jos kainuos po penkerių ar dešimties metų ir kas tada jas finansuos?

Yra tik keli keliai – ir nė vienas jų nėra stebuklingas

Jeigu valstybė nusprendžia išleisti papildomą milijardą eurų, ilgainiui pinigai turi atsirasti iš vieno ar kelių šaltinių.

Galima surinkti daugiau mokesčių augant ekonomikai. Galima didinti ar įvesti mokesčius. Galima mažinti kitas valstybės išlaidas. Galima panaudoti ES finansavimą, jeigu konkreti programa jį atitinka. Galiausiai galima skolintis.

Dažniausiai naudojamas kelių šių priemonių derinys.

Todėl diskusijoje apie bet kokią naują paramą verta klausti ne tik: „Kiek gaus žmogus?“

Ne mažiau svarbus klausimas: „Iš kur tam bus paimti pinigai?“

Dar viena detalė dažnai lieka nepastebėta – paramą gali gauti vienas žmogus, o finansuoti ją padeda daugybė kitų

Taip veikia perskirstymo sistema.

Žmogus sumoka PVM parduotuvėje, pajamų mokestį nuo darbo užmokesčio, akcizus pirkdamas tam tikras prekes. Įmonė moka pelno ir kitus mokesčius.

Visos šios pajamos patenka į bendrą viešųjų finansų sistemą ir vėliau perskirstomos.

Todėl nėra taip, kad konkretus žmogus sumokėjo konkretų mokestį ir būtent jo pinigai nukeliavo konkrečiai šeimai ar renovacijos projektui.

Tačiau bendras principas būtent toks – vienų sumokėti mokesčiai finansuoja paslaugas ir paramą, kuria naudojasi visa visuomenė arba tam tikros jos grupės.

O kas nutiktų, jeigu paramų būtų dalijama vis daugiau?

Trumpuoju laikotarpiu valstybė gali didinti išlaidas ir skolintis.

Tačiau ilgą laiką išlaidoms augant greičiau už valstybės pajamas atsiranda pasirinkimas, kurio išvengti sunku.

Reikia arba surinkti daugiau pajamų, arba mažinti išlaidas, arba didinti skolą.

O auganti skola savo ruožtu didina būsimas palūkanų išlaidas.

Todėl svarbiausias klausimas nėra, ar valstybė apskritai turėtų teikti paramą. Socialinė apsauga yra viena pagrindinių šiuolaikinės valstybės funkcijų, o krizės metu parama gali apsaugoti pažeidžiamiausius gyventojus ir ekonomiką nuo dar didesnių nuostolių.

Tikrasis klausimas – ar konkreti parama yra tikslinga, ar ją gauna tie, kuriems jos iš tiesų reikia, ir ar valstybė turi ilgalaikį jos finansavimo šaltinį.

Galiausiai už viską vis tiek kažkas sumoka – tik sąskaita ne visada matoma iš karto

Kai valdžia paskelbia apie naują 100 mln. eurų paramos paketą, gali atrodyti, kad valstybė tiesiog „davė“ pinigų.

Tačiau valstybės finansuose nemokamų pinigų nėra.

Jeigu lėšos surinktos mokesčiais – jas jau sumokėjo gyventojai ir verslas.

Jeigu naudojami ES pinigai – jie atkeliavo iš bendro Europos biudžeto.

Jeigu valstybė pasiskolino – pinigus ir palūkanas reikės finansuoti ateityje.

Todėl kiekvieną kartą išgirdus apie naują milijoninę paramą verta užduoti ne vieną, o du klausimus: kiek gausime dabar ir iš kokių pinigų už tai bus sumokėta. Būtent antrasis klausimas dažnai parodo tikrąją politinio pažado kainą.