Jautrių mirusios Agnės Jagelavičiūtės žodžių gerbėjai nepamiršta iki šiol: sunku sulaikyti ašaras

Anapilin iškeliavusi Agnė Jagelavičiūtė paliko neišdildomus prisiminimus. Bičiuliai dar ilgai prisimins pokalbius su ja, jos patarimus bei drąsias įžvalgas.

Po savęs ji paliko daugybę citatų, minčių, kuriomis šiuo metu dalijasi tūkstančiai žmonių socialiniuose tinkluose.

Vienas tokių – Agnės Jagelavičiūtės parašytas eilėraštis meilei. Šiuo eilėraščiu garsi moteris pasidalijo 2019 metais, švento Valentino dienos proga.

Gerbėjai nepamiršta jautraus Agnės Jagelavičiūtės eilėraščio

Dabar šie žodžiai, nugulę į eiles, skamba itin dviprasmiškai, o ne vienas, kuris juos skaito, braukia ašarą ir vis dar pyksta dėl neteisybės, dėl per anksti iškeliavusio jauno žmogaus.

Artėjant A. Jagelavičiūtės mirties metinėms, šis eilėraštis vis dažniau prisimenamas ir turbūt dar daugybę metų neišsitrins iš gerbėjų atminties.

Dalijamės itin jautriomis eilėmis, kurių autorė – Agnė Jagelavičiūtė:

„Tu man šį kartą nieko nepirk –

Supakuok į baltas dėžutes

Viską, ką tik galėtum

Kada nors padaryt dėl manęs.

Į vieną įdėki raštelį,

Kad net jei pasaulis sustos,

Nors apaksiu, išeisiu iš proto –

Nepaliksi manęs niekados.

Į kitą sudėk mūsų muziką,

Kurios nesupranta kiti –

Tą, kur šnibždi man į ausį,

Kai mane nuogą glaudi.

Dar į vieną įdėk pirmą kartą,

Kada mane pamatei –

Tą stebuklą, kurie nesugrįžta,

Net jei burtų lazdelę laikai.

Į didesnę gali supakuoti

Savo paslaptis: nes tu žinai,

Kad ir kas su mumis atsitiktų –

Ši dėžė bus saugi amžinai.

Aš norėčiau dar rasti ir kvapą,

Bet šiandien – ne kvepalų…

Jeigu mirti iš meilės – paskęsčiau

Jūroje tavo kvapų.

Dar vienoj aš rasti norėčiau

Pripaišytų mažyčių akių.

Net jei piešti visai tu nemoki –

Juk žinai, kad tai nesvarbu.

Tas akis – ne pieštas, o gyvas –

Aš akimirką jau pamačiau,

Kai žiūrėjai į mane, amžinybę,

Ir sakei – nebelaukim daugiau?

Ir į vieną sudėki man „myliu“ –

Kiek telpa, net jei reiks paslėgt:

Tu gali juos sudėti šnibždėtus

Ir dar tuos, kur norisi rėkt…

Aš žinau, vienoje iš dėžučių

Bus ir ašarų, bus ir skausmų…

Šitą tiktai aš norėčiau

Atidaryti kartu.

Kad galėtum man pasakyti –

Baik, nerimta juk tai.

Kad mane apkabinęs drebėtum –

Tu mane ne taip supratai…

Į dar vieną dėžę įdėki

Pažadą visų pažadų:

Tu man niekada nemeluosi,

Kad ir kaip bebūtų sunku.

Paskutinėj dėžutėj aš noriu

Rasti raktą nuo tavo namų.

Ne nuo tų, kur iš plytų ir durų.

Tų tikrų.

Ir aš ateinu.

Myliu.

Su meilės mėnesiu.

Agnė Jagelavičiūtė.“