Ukrainoje kariaujantis lietuvis prisiminė, kaip per plauką išvengė mirties: pasislėpęs po lentomis turėjo tik vieną klausimą (3)

„Pasisekė, nes nutraukė nervą – kai nėra nervo, nėra skausmo. Tai irgi yra gerai“, – šypsosi jau ne vienerius metus Ukrainoje tarnaujantis ir pergalę ukrainiečiams pasiekti padedantis Osvaldas Guokas.

Pavasarį karys iš Lietuvos ir pats savo kailiu patyrė, ką reiškia būti tik per žingsnį nuo mirties – į jo vairuojamą automobilį pataikė rusų dronas, vėliau jį atsekė dar trys.

Lemtingą naktį Osvaldo kovos brolis ukrainietis žuvo vietoje – sužeistam lietuviui pavyko išsigelbėti, nors po atakos jo dar laukė daugybė operacijų.

Praktiškai nuo pat karo pradžios kovoti Ukrainai padedantis O.Guokas taip pat įsitikinęs, kad jį karo lauke gelbsti intuicija – dėl to pavyksta būti pasiruošusiam net ir sudėtingiausiose situacijose.

Kojoje liko skeveldros

Į Lietuvą šiuo metu sugrįžęs karys savo istoriją papasakojo „Žinių radijo“ laidoje „Labas, Milda“.

„Puikiai, nes atėjau savo dvejomis kojomis – vadinasi, viskas yra tvarkoje“, – paklaustas, kaip laikosi, laidoje juokėsi O.Guokas.

Lietuvis Ukrainoje buvo sužeistas kovo mėnesį – į jo vairuojamą automobilį pataikė rusų dronas. Deja, kartu su juo buvęs ukrainietis tokio stipraus smūgio neišgyveno, nors galimoms atakoms kariai tąkart buvo gerai pasiruošę.

„Dronas buvo su optiniu kabeliu – tai tokia šių metų bjaurybė, kuri atsirado pavasarį, ir yra gana aktyviai naudojama.

Kadangi buvome pasiruošę, žinojome, kaip veikti, to pasiruošimo dėka išgyvenau. Kaip supratau, padariau viską teisingai, po to daug kartų pergalvojau, ką reikia daryti, ir tas pasiruošimas padėjo, sau suteikta pagalba, kiek įmanoma, buvo teisinga, dėl to ir vėliau viskas ėjosi sklandžiai – tiek gydymas, tiek, be abejo, iš pradžių pats išgyvenimas. Nes pirmiausia reikia išgyventi“, – pasakojo Osvaldas.

Rusų dronas, panašu, karius sekė danguje, jis su kovos draugu užduotį vykdė naktį.

„Dažniausiai juk ne visada norisi laikytis taisyklių, kažką pamiršti, bet šiuo atveju buvau visiškai pasiruošęs – užsidėjęs pirštines, užsidėjęs maksimaliai visas apsaugas, užsidėjęs akinius, atsidaręs visus langus.

Tai irgi gelbsti, nes kūne neturiu daug stiklų – kojoje liko metalinės skeveldros, bet stiklai nesprogo, nesudužo“, – pasakojo lietuvis.

Osvaldas stipriausiai susižeidė būtent koją – teko iškęsti ne vieną operaciją. Vis dėlto lietuvis į nelaimę geba pažvelgti ir optimistiškai, netgi pajuokauti.

„Grįžinėjau traukiniu – Ukrainoje visur stovi metalo detektoriai – ir taip cypė… Aš jau viską nuo savęs nusirinkau, visą metalą, ir vis tiek cypė. Tada parodžiau koją, sakau – dėkit prie kojos.

Galvoju, reikės nešiotis pasą ir rentgeną, kad, jeigu ką, parodyčiau“, – šypsojosi karys.

„Pasisekė, nes nutraukė nervą – kai nėra nervo, nėra skausmo. Tai irgi yra gerai“, – pridūrė O.Guokas.

Intuicija išgelbėjo ne kartą

Lemtingą naktį, kai buvo sužeistas, Osvaldas išlipęs iš automobilio norėjo užsidėti turniketą, tačiau netrukus į jo pusę atskrido dar vienas rusų dronas – su sužeista koja teko bėgti slėptis į šalia buvusį pastatą. Tuomet pasirodė dar vienas dronas – galiausiai Osvaldas turniketą užsidėjo tik pasislėpęs po lentomis ir senomis durimis.

„Bet kraujas bėga labai greitai, o mes žinome, kad reikia kuo greičiau stabdyti“, – prisiminė lietuvis.

Nerimo teko patirti ir ligoninėje – mat nebuvo aišku, ar užteks kraujo.

„Kai ėmė pirmą skeveldrą, buvo narkozė, ir paskutinės frazės, kurias išgirdau prieš jau atsijungiant, buvo trumpa diskusija – seselė paklausė, kiek turime kraujo, o gydytojai pasakė – turime nedaug, vieną gali paimti, bet jeigu bus labai blogai, tada imk ir antrą.

Tai tokia labai nejauki diskusija, nes galvoju – jeigu neužteks, tai atsikelsiu, ar ne?“ – prisiminė Osvaldas.

Lietuvis kartu paragino visus, vykstančius į Ukrainą, duoti kraujo bet kurioje šalies vietoje. Pasak jo, Ukrainoje dažnai galima pamatyti autobusiukų, kur galima net gatvėje prieiti ir duoti kraujo, nes jo poreikis – didžiulis, ypač suaktyvėjant karo veiksmams.

Tiesa, kare, tiki O.Guokas, jį labai gelbsti ir intuicija. Ji padėjo ir tą naktį, kai dronas taikėsi tiesiai į jį.

„Intuicija man sakė, kad tikrai kažkas įvyks, dėl to ir buvau pasiruošęs“, – teigė lietuvis.

Tą naktį Osvaldas pasirūpino ir pirštinėmis, todėl nenusidegino rankų, ir netgi būdamas sužeistas sugebėjo užgesinti automobilyje kilusį gaisrą.

Jis prisiminė, kad intuicija gyvybę jam išgelbėjo jau net ne vieną kartą.

„Jeigu būtų vieną kartą kailį išgelbėjus, tai sakyčiau, kad gal atsitiktinumas, bet kai intuicija keletą kartų išgelbėjo gyvybę, tai, manau, jau nebe atsitiktinumas. Tu jauti, kad kažkas bus, ir gali būti būti patalpoje, jau reikia judėti, o vat kūnas sako, kad ne, vis dėlto pasėdėk, išgerk ramiai kavos, dar atsigerk, dar truputį pasėdėk, ir paskui, pavyzdžiui, nukrenta raketos, aplink viskas sprogsta.

Ir tada jau viskas, atsipūti – jau galiu judėti, net kažkaip palengvėja, ir supranti, kad jau laikas, jau galima“, – pasakojo O.Guokas.

Būdamas vos per žingsnį nuo mirties karys prisipažino, kad jau ir pats atsikratė mirties baimės.

„Kai visiškai senka jėgos, kai gęsta gyvybė ir jauti, kad tuoj gali užgesti, yra tokia ramybė. Iš tikrųjų buvo ramybė – pasislėpiau jaukiai po lentomis, durimis, ir laukiau pagalbos. Tik vienintelis klausimas buvo – Osvaldai, kokio velnio tu anksčiau nemetei rūkyti? Nes tau vis tiek prisireiks tų plaučių.

Kad ir mažai to kraujo beliko organizme, tu sąmoningai greitai kvėpuodamas gali dar užmaitinti ląsteles deguonimi, dėl to intensyviai kvėpavau ir galvojau, kad jeigu būčiau metęs, būtų sveikesni plaučiai“, – prisiminė lietuvis.

„Beveik“, – paklaustas, ar visgi jau metė rūkyti, juokėsi Osvaldas.

Belaukdamas pagalbos jis tikino pats sau garsiai davęs ir tam tikras komandas – balsu, garsiai ir su keiksmažodžiais.

„Ir paskui pats vykdžiau tuos įsakymus sau“, – aiškino jis.

Kaip pavyksta pailsėti?

Kartu su O.Guoku automobilyje buvęs karys ukrainietis žuvo iškart – visa sprogimo jėga teko būtent jam, jis žuvo per kelias sekundes.

„Išėjo greitai, be kančių. Gaila, kai išeina geriausi“, – apie bendražygį kalbėjo lietuvis.

Kaip pastebėjo Osvaldas, karo pradžioje pačių ukrainiečių gretose buvo nemažai informacinio chaoso – netgi pasitaikydavo atvejų, kai priešui būdavo paskleidžiamos koordinatės, kita gyvybiškai svarbi informacija. Šiemet, anot jo, kariai jau turi gauti specialų ir tam tikrą „informacinės higienos sertifikatą“ – tada kariai žino, kaip riboti informaciją, kaip apsisaugoti.

„Dėl to ir mes praktiškai daug informacijos, kurią galime skelbti, suderiname su karininkais – jie duoda leidimą, kad taip, jau yra nebeaktuali informacija, dėl to galima patalpinti tam tikrą video ar tam tikrus faktus, kai jau nebegalime sukelti jokios žalos.

Tai yra labai svarbu, ir manau, kad Ukraina labai gražiai tvarkosi šitoje vietoje, ir susitvarkys“, – neabejojo O.Guokas.

Jo teigimu, karas iš esmės yra 24 valandų darbas septynias dienas per savaitę, tad ir poilsis čia – būtinas. Paklaustas, kaip jam tai pavyksta padaryti pačiam, Osvaldas teigė, kad daug pageidavimų neturi – užtenka šilto dušo ir šiek tiek miego.

„To poilsio nelabai ir būna, pats geriausias poilsis pirmą dieną išėjus yra nueiti į šiltą dušą ir nusiprausti, įgriūti į švarią lovą ir išsimiegoti. Tai yra prabanga, ir labai sveika“, – šypsojosi lietuvis.

Nors visas savo operacijas po sužalojimų jis patikėjo ukrainiečių medikams, kurie yra matę greičiausiai visus įmanomus sužeidimus, Osvaldas tikino sulaukęs labai daug pagalbos ir iš Lietuvos – nuo logistikos, vaistų, iki mankštos ar patarimų.

„Iš Lietuvos man atveždavo burokėlių sultis, kaip probiotiką. Tai fantastinis preparatas – tu gauni velniškas dozes antibiotikų, ir burokėlių sultys iš tikrųjų gelbėja.

Aš jomis dalinausi su visais kariais, nes kai visas virškinamasis traktas yra sudarkytas, lietuviškas sultis reikia vežti į Ukrainą ir dalinti ligoninėse – tai yra fantastinis probiotikas“, – kalbėjo O.Guokas.