Sapnuojate artimo žmogaus mirtį? Paaiškino, ką tai reiškia (13)

Klausimų apie sapnus daugeliui kyla daugiau, nei pavyksta rasti atsakymų: kodėl vieni jų palieka vos juntamą pėdsaką, o kiti sukrečia taip stipriai, kad nubudę dar ilgai negalime atsikratyti nerimo jausmo? Kodėl kartais sapnuojame artimųjų mirtį ar keistus, sunkiai paaiškinamus vaizdinius? Ar visa tai turi kokią nors prasmę, ar tėra atsitiktinis smegenų veiklos produktas?

Būtent į šiuos klausimus „Žinių radijo“ laidoje „Neįrėminti“ vedėja Miglė Skiezgilaitė atsakymų ieškojo su sapnus tyrinėjančia jungiškosios krypties psichoanalitike Elona Lovčikienė, kuri kviečia į sapnus pažvelgti ne kaip į chaotišką nakties fantaziją, o kaip į subtilų ir prasmingą dialogą su mūsų vidiniu pasauliu.

Sapnai – karališkas kelias į pasąmonę 

E. Lovčikienė sako sapnais susidomėjusi jau seniai, dar studijų metais, nuo psichodinaminės krypties ji nukeliavo į Carlo Gustavo Jungo idėjomis grįstą analizę. Pasak pašnekovės, jo asmenybė, teorinis mąstymas tapo impulsu, paskatinusiu nerti giliau į sapnų temą.

„Mes nuolatos, kai dirbame kabinetuose su savo klientais, pacientais, visada vis tiek jų sapnus labai rimtai priimame ir žiūrime į juos kaip į tokį tikrai karališką kelią į jų pasąmonę“, – pabrėžia ji, leisdama suprasti, kad sapnai čia nėra tik simbolių rinkinys, o gyvas procesas.

Sapnai, anot E. Lovčikienės, atveria skirtingus sluoksnius, kurie kasdienybėje dažnai lieka nepastebėti. Vienas iš jų – asmeninė pasąmonė, kurioje kaupiasi per gyvenimą patirtos emocijos, išgyvenimai, prisiminimai.

„Žmogus per gyvenimą prikaupia labai daug asmeninių patirčių, sąmonė negali visko sutalpinti, todėl dalis lieka tiesiog tokioje pasyvioje atmintyje ir mūsų sapnuose.

Kai mes kiekvieną dieną gauname vis naują informaciją, ten, greta tos naujos, iškyla ir ta senoji, ką mes jau esame sukaupę, senosios patirtys, kaip kad, pavyzdžiui, mūsų kažkokie asmeniniai patyrimai buvę, iškyla seniai nematyti žmonės“, – aiškina ji.

Tačiau tuo sapnų turinys neapsiriboja – neretai juose atsiranda ir simboliai, kurie peržengia individualios patirties ribas, atverdami kolektyvinės pasąmonės lygmenį, kuriame, kaip teigė Jungas, slypi visai žmonijai bendri archetipai.

Kiekvienas sapnas – unikalus

Sapnų aiškinimas šiame kontekste tampa ne mechaniniu „vertimu“, o jautriu, kantriu procesu, reikalaujančiu atvirumo ir gebėjimo klausytis.

„Jungas yra sakęs, kad jūs galite daug visko žinoti, galite daug visko būti paskaitę, bet kai jūs klausotės žmonių pasakojimų, stenkitės atsiverti kiek įmanoma būtent jo tikrovei, jo realybei, kiek įmanoma stenkitės pamiršti savo teorinius visokius samprotavimus“, – primena psichoanalitikė, pabrėždama, kad kiekvienas sapnas yra unikalus ir neatsiejamas nuo konkretaus žmogaus patirties.

Todėl pirmasis žingsnis – asociacijos, leidžiančios suprasti, ką konkretus simbolis reiškia būtent tam žmogui:

„Vienam galbūt automobilis yra tokia didžiulė laisvė ir labai stipri energija – dažniausiai taip ir yra, bet galbūt kitam automobilis ya kažkas, ko jis gyvenime nėra vairavęs, išvis nepažįstamas dalykas ir visai kažkokiame kitokiame kontekste tas automobilis tada jam gyvuoja.“

Per šį asmeninį santykį su sapno vaizdiniais galima pasiekti esminį tikslą – suprasti, koks jausmas slypi už simbolių.

Ką reiškia sapnuoti artimojo mirtį?

Šiame procese svarbi ir kita, dažnai nuvertinama dimensija – gebėjimas priimti neracionalumą. Sapnų logika nėra linijinė, ji paremta metaforomis, paradoksais, netikėtais ryšiais.

Sapnai dažnai tampa lengviau suprantami tiems, kurie leidžia sau atsitraukti nuo griežtos racionalios logikos ir atsiverti intuicijai, o E. Lovčikienė tai lygina su poetais ir menininkais, kurie savo kūryboje taip pat kažką užkoduoja.

Neatsitiktinai būtent nerimą keliantys sapnai dažniausiai ir įstringa atmintyje – ypač tie, kuriuose miršta artimieji ar draugai, patiriama netektis. Vis dėlto, anot specialistės, svarbu suprasti, kad tokie vaizdiniai nebūtinai turi tiesioginę, pažodinę reikšmę.

„Jeigu mes imam suvokti, kad tai gali būti tam tikra simbolika, kad ta mama, sakykim, sapne arba kažkas iš mūsų pažįstamų sapne atstovauja kažkokius mūsų pačių turinius – tada tampa šiek tiek lengviau.

Mes imam suvokti, kad viduj vyksta pokytis, viduj irgi vyksta santykis, mes viduj irgi nesam vientisos būtybės. Tos figūros sapne – jos gali atstovauti tam tikrus mūsų aspektus, mūsų atskiras dalis“, – aiškina ji, kviesdama nebijoti šių sapnų, o bandyti juos suprasti kaip pasąmonės siunčiamą žinutę.

Ypatingą vietą užima vadinamieji „didieji sapnai“ – ryškūs, sukrečiantys, neretai lydimi stipraus emocinio poveikio, kuriuose iškyla kolektyvinės pasąmonės lygmens simboliai ir kurie sunkiai paaiškinami vien asmenine patirtimi.

„Paprastai tai yra labai labai sukrečiantys sapnai, kurie stipriai įsirašo ir kuriuos sunku paaiškinti vien tiktai asmeninės patirties lygmeniu“, – paaiškina ji.

Tokiuose sapnuose ir jausmas, ir vizualas – nepaprastai įspūdingas, sukrečiantis. Čia psichoanalitikė vėl prabyla apie sapnus, kuriuose sutinkami mirę artimieji, kurie kalbasi su mumis:

„Atrodo, lyg iš tikrųjų tai vyksta – tai taip tikra, taip gyva ir tas mirusysis gali ten daryti įvairius dalykus: gali pranešti kažką, gali paprašyti kažko, jis gali pasiguosti galbūt.“

Kas bus toliau po šio sapno, priklauso nuo to, kuo tikime. Vieni galvoja, kad šis susitikimas iš tikrųjų įvyko, tiesiogiai priima sapne gautą žinutę, pavyzdžiui, jei miręs artimasis sapne pasako nebeverkti – tai priimama tarsi leidimas užbaigti gedėjimo procesą.

„Kiti galbūt žiūri irgi simboliškai, nes tuos sapnus irgi galima įvairiai matyti – gali būti, kad tas mirusysis irgi atstovauja tam tikrus mūsų savasties aspektus ir mes tada turim irgi žvilgtelt patys į save“, – aiškino E. Lovčikienė.

Juozo Lukšos-Daumanto sapnas

Kartais pasitaiko ir sinchroniškumai, apie kuriuos kalbėjo Jungas kartu su fiziku Wolfgangu Pauli. Tai prasmingi sutapimai, kai vidiniai išgyvenimai tarsi susišaukia su išoriniais įvykiais.

Vienas iš tokių pasakojimų – E. Lovčikienės prisimintas tremtinio sapnas, kurį jai papasakojo jo dukra. Sunkiai susirgus, jo sapne pasirodė miręs tėvas, kuris nurodė gydymo būdą, vėliau iš tiesų padėjusį pasveikti.

Kitas – istorija apie Juozo Lukšos-Daumanto sapną, kuriame jis regėjo „raudoną viesulą“ ir skraidančias raudonas paklodes, o ryte atvykęs į bendrabutį Kaune čia rado viską suversta, o jo draugai bolševikų buvo suimti.

Dažnai pasitaikantys sinchroniškumai gali parodyti, kad mes esame tekmėje, esame susiję su viskuo, kas mus supa.

Tokie sutapimai, nors ir sunkiai paaiškinami, verčia kelti klausimą apie gilesnius žmogaus ir pasaulio ryšius. Vis dėlto psichoanalitikė pabrėžia, kad net ir susiduriant su tokiais reiškiniais svarbu išlaikyti pusiausvyrą:

„Vis tiek turime išlikti ir racionalūs tuo pat metu, negalim vien tiktai atsiduoti, kad mums Visata kažką pasakys, viskas tik pagal ženklus ir viskas tiktai Visatos rankose, ką su manimi padarys, taip ir bus.

Mes nesame tokie visiški fatalistai – tikrai ne, mes laikomės nuostatos, kad labai svarbus ir sąmoningas „aš“, sąmoningas ego ir kad koks bebūtų sapnas, kokie bevyktų sinchroniškumai, mes privalome daryti ir sąmoningą apsisprendimą. <…>

Juk vis tiek turime atsakomybę ir turime įsipareigojimus, visą laiką gyventi vien tik ženklų kažkokių pasaulyje nesigauna.“

Ką reiškia pasikartojantys sapnai?

Dar viena dažna patirtis – pasikartojantys sapnai, kurie, anot E. Lovčikienės, rodo, kad tam tikra žinutė lieka neišgirsta:

„Jeigu sapnas kartojasi, vadinasi, mes dar nepadarėme pokyčio, kurio reikalauja mūsų psichika“.

Net ir specifiniai, iš pirmo žvilgsnio keisti sapnai – pavyzdžiui, laidos vedėjos pateiktas pavyzdys apie apleistus, apsemtus viešuosius tualetus – gali signalizuoti apie būtinybę „išvalyti“ vidinius, nebereikalingus ar net kenksmingus turinius.

Galiausiai, sapnų pažinimas prasideda nuo labai paprasto, bet dažnai pamirštamo dalyko – dėmesio skyrimo šiam dalykui. Atlikti tyrimai rodo, kad didžioji dalis žmonių sapnuoja naktį bent po kelis sapnus, tačiau atsibudus iš miego sapną labai lengva pamiršti.

Vis tik, kaip sako psichoanalitikė, jei esame vieni tų, kurie sapnų neprisimena, šį įprotį galima tarsi išsitreniruoti.

„Galiu pasakyti tiek, kad reikia turėti energijos laisvos ir reikia turėti interesą. Jeigu tu turi interesą – įgundi, gali įgusti. <…>

Sapnui reikia tokios truputį erdvės palikti tam po atsibudimo, kad pavyktų nepasileisti iš karto į rūpesčius, juo labiau nečiupti telefono, o pasiimti sąsiuvinį“, – pataria ji, pabrėždama, kad net tokie paprasti įpročiai kaip sapnų fiksavimas gali padėti užmegzti ryšį su savo vidiniu pasauliu.

Ir galbūt būtent tuomet sapnai, kurie iš pradžių kelia nerimą ar atrodo nesuprantami, pamažu ims skleistis kaip prasmingos istorijos.