Bibliotekininkė nuteista: man gėda gyventi Lietuvoje (18)

„Buvo daug kritikuojančių, kai savo interviu drįsau klausti, kuo mes skiriamės nuo Putino rusijos? Štai ir atsakymas – niekuo. Šis nuosprendis nėra apie teisę ir teisingumą. Tai yra apie savų nebaudžiamumą ir susidorojimą su paprastu žmogum, siekiančiu elementarios tiesos ir lygiateisiškumo prieš įstatymą“, – sako dėl 150 eurų pasisavinimo 7,5 tūkst. eurų bauda nuteista buvusi Klaipėdos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Indra Tamašauskienė.

Ji pralaimėjo didelio rezonanso sulaukusią bylą – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) šią savaitę paskelbė, kad atsisako atnaujinti procesą dėl esą netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Ši nutartis priimta po to, kai LAT nutartimi buvo atsisakyta priimti ankstesnį nuteistosios ir jos advokato pareiškimą dėl bylos atnaujinimo, nes jis buvo paduotas praleidus nustatytą terminą, o Konstitucinis Teismas nutarimu pripažino, kad baudžiamojo įstatymo nuostatos, kuriomis tam tikrais atvejais ribojamos galimybę pateikti pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo, prieštarauja Konstitucijai.

Galutinius ir neskundžiamus sprendimus priimančio LAT trijų teisėjų kolegija pažymėjo, kad baudžiamojo proceso atnaujinimas yra išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūros būdas ir kad baudžiamoji byla gali būti atnaujinama ir nagrinėjama LAT tik nustačius akivaizdžią (be papildomo tyrimo ir vertinimo aiškią) baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.

„Tuo tarpu pareiškėjų argumentai, kad nuteistosios veika neva atitinka ne piktnaudžiavimo kaip nusikalstamos veikos, o administracinio nusižengimo – svetimo turto pasisavinimo – požymius, taip pat keliami klausimai dėl didelės neturtinės žalos nustatymo ir baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) taikymo nesudaro pagrindo atnaujinti baudžiamąją bylą, dėl to teisėjų kolegija nuteistosios ir jos gynėjo pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmetė“, – nurodė LAT.

„Taigi, belieka mūsų Valstybę sveikinti išaiškinus milžiniško mąsto nusikaltimą už 150 eur ir konstatuoti – Jonavos meras Sinkevičius teisėtai laimėjo prieš bibliotekininkę!“ – po skaudaus pralaimėjimo dar iki šiol negali susitaikyti buvusi bibliotekos direktorė.

Ji mano, kad LAT esą formuoja „naują praktiką“: „Nuteisti be įrodymų – galima ir yra teisėta bei teisinga, o 150 Eur yra didelė neturtinė žala“.

Vis dėlto, jau anskčiau ji Delfi.lt buvo sakiusi, kad rankų nenuleis ir kreipsis į Strasbūre įsikūrusį Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Apie tai, kaip ji sulaukė kaltinimų dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, anksčiau publikuotame interviu.

– Esate politiko Vytauto Tamašausko žmona, jis dalyvavo Klaipėdos rajono mero rinkimuose. 2021 metais laimėjote konkursą ir tapote Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio bibliotekos direktore, nors su tokiu darbu prieš tai nieko bendro neturėjote. Kodėl dalyvavote konkurse?

– Niekada savęs nepristatau kaip politiko žmona. Nors mano vyras yra Klaipėdos rajono tarybos narys, tačiau nei aš, nei jis niekada nepriklausėme jokiai politinei partijai. Dalyvauti mero rinkimuose jį paskatino turima darbo patirtis, gyventojų palaikymas, praktinis rajono problemų matymas (jis yra dirbęs seniūnu) ir tikėjimas, kad galima sėkmingai dirbti ir problemas spręsti. Niekada nesikišau į vyro karjerą, todėl dalyvauti rinkimuose nei skatinau, nei stabdžiau, tuo metu, kai jis iškėlė savo kandidatūrą, jau dirbau Klaipėdos rajono bibliotekos direktore.

Darbas buvo intensyvus, bet labai mielas. Turėjau ilgametę vadovaujamo darbo patirtį, todėl nauja sritis manęs negąsdino. Priešingai – motyvavo domėtis, imtis iniciatyvų. Šią darbo patirtį vertinu kaip labai įdomią, sėkmingą ir vertingą, o mano padaryti darbai ir pokyčiai buvo vertinami, matomi ne tik vietiniu, bet ir nacionaliniu lygmeniu – biblioteka buvo apdovanota Viešųjų bibliotekų asociacijos nominacijomis, taip pat įdiegta pirmoji vakarų Lietuvoje mobilios bibliotekos paslauga, atnešusi sėkmę, žinomumą, žiniasklaidos dėmesį. Mano darbo metu buvo iš pagrindų pakeistos centrinės bibliotekos erdvės, taip pat vyko renovacijos darbai kaimų filialuose, o atskiras vaikų bibliotekos filialas Gargžduose buvo ne tik suremontuotas, bet įveiklintas išmaniomis technologinėmis, edukacinėmis erdvėmis.

– Pradėjusi dirbti, kaip skaičiau baudžiamojoje byloje, susidūrėte su pasipriešinimu – patekote į tuščią darbo kabinetą, o „įsivažiuoti“ jūsų pavaldiniai nenorėjo padėti…

– Bibliotekoje nepažinojau nei vieno darbuotojo, todėl neturėjau jokių išankstinių nuostatų. Laimėtas konkursas man reiškė naują darbo etapą, o ne laimėjimą prieš kažką ir dėl kažko. Buvau klaipėdietė, įsidarbinau Gargžduose. Pirmąją mano dieną į darbo vietą mane palydėjo meras. Nepasitiko nei vienas darbuotojas. Tik vėliau, su visais susipažinusi, šiltėjant santykiams sužinojau, kad jiems buvo uždrausta. Tuo pasirūpino buvusi pavaduotoja, kuri puoselėjo viltis tapti direktore, tačiau dėl išsilavinimo stokos negalėjo dalyvauti konkurse (direktoriaus pozicijai yra būtinas magistro išsilavinimas). Taigi vos atėjusi dirbti susidūriau su jos ir dar kelių ją palaikančių darbuotojų pasipriešinimu vien todėl, kad laimėjau konkursą. Laimei, tai truko neilgai. Kolektyve netrukau pelnyti pagarbą, palaikymą, o naujovės ir iniciatyvos darbuotojus įsuko į naujas veiklas, bendrą darbą. Visi jautėmės tikrai komandiškai, atmosfera buvo puiki, o nepatenkintųjų gretos sparčiai tirpo. Mane staiga atleidus, darbuotojai savo iniciatyva rinko parašus, teikė juos rajono merui. Turėjau ir jaučiau didžiulį kolektyvo palaikymą. Žinoma, į tai nebuvo kreipiamas dėmesys.

– Pradėjote dirbti metų pabaigoje ir kai sužinojote, kad buvo sutaupyta pinigų, nutarėte juos ne grąžinti į biudžetą, o skirti premijas darbuotojams, taip pat ir sau – 950 eurų. Kodėl? Darbuotojams, galbūt ir pateisinama, nors už papildomą darbą jiems buvo mokama atskirai, bet už ką sau? Beje, vėliau įsakymą atšaukėte, nes negalėjote sau skirti premijos, tai galėjo padaryti tik meras savo potvarkiu.

– Tai netiesa. Ne sužinojusi, kad sutaupyta pinigų skyriau premijas. Kalėdų premijos buvo mokamos kasmet. Buhalterė informavo, kokią sumą reikia išskirstyti. Rėmiausi pareigybių lygiais – darbininkas, specialistas, vadovas, tariausi su filialų vadove, nes dirbau vos keletą mėnesių ir dar nepažinojau žmonių.

Į viešąjį sektorių atėjau dirbti iš verslo. Nežinojau, kad direktorius yra išimtis tarp visų darbuotojų (juk pagal darbo sutartį buvau bibliotekos darbuotoja) ir niekas manęs apie tai nebuvo informavę. Lentelę su premijos dydžiais sudariau ne aš, o filialų vadovė – metodinio skyriaus vedėja, po pasitarimo. Mano pareigybė yra vadovė, todėl buvo įrašytas premijos skaičius kaip ir visiems skyrių vadovams. Tokią lentelę, ne įsakymą, padaviau personalo specialistei, kuri iškart pasakė, kad direktoriui premija yra skiriama mero potvarkiu, o ne bendrai su visais darbuotojais. Iškart mano pavardė buvo išbraukta, o pinigų suma išskirstyta labiausiai projektuose ir darbe pasižymėjusiems darbuotojams. Ne trims, kaip rašoma niekuo nepagrįstame kaltinime. STT fiksavo parodymus, kad keitimų premijų skyrime buvo daugiau. Nejaučiau jokios nuoskaudos ir tikslo kažkaip pinigus gauti, nes premiją aš gavau, tik ne iš darbuotojų fondo, o atskiru mero potvarkiu, kaip ir visi rajono įstaigų direktoriai.

– Įsakymą dėl premijos skyrimo sau atšaukėte, bet…

– Nebuvo jokio įsakymo. Kai buvau informuota, kad direktoriui premija skiriama mero potvarkiu, koregavau lentelę, kurią padaviau personalo specialistei. Pagal pateiktus duomenimis ji paruošė personalo įsakymą, kuris ir yra baudžiamojoje byloje.

– Tuo metu atsirado naujas įsakymas, kuriuo trys darbuotojos gavo didesnes „padėkos“ sumas, bet, anot tyrimą atlikusios STT ir jų tyrimą kontroliavusios prokuratūros, grąžino jums.

– Tokių duomenų nėra.

– Na, byloje apie tai užsimenama…

– STT apklausos metu reikalavau pateikti visų darbuotojų pavardes, kuriems buvo kilsteltos sumos, tačiau tyrėja pasakė, kad mero esu kaltinama tik dėl trijų darbuotojų, o kiti jo nedomina, dėl to mano reikalavimas nebuvo įvykdytas. Teismo posėdžio metu apie tai kalbėjau, protokoluose yra užfiksuota, kad ir valytojoms buvo padidinta, „dar kažkam“. Tiesa niekam nebuvo įdomi, reikėjo tiesiog apkaltinti…

– Pareigūnams sakėte, kad už savo pinigus restauravote paveikslus, dažėte sienas bibliotekoje, bet tyrėjai tvirtina, jog jos buvo išdažytos prieš jums įsidarbinant…

– Kategoriškai noriu atskirti premijas ir paveikslų bei sienų dažymą. Tai du skirtingi įvykiai. STT apklausos metu tyrėjai paklausus, ar yra buvę kokių įvykių su pinigais, kategoriškai atsakiau, kad jokių, išskyrus tai, jog bibliotekos darbuotojai yra sveikinami gimtadienio proga, o dovana, visų darbuotojų sprendimu, yra pinigai. Taip sveikinama nuo valytojos iki vadovų, geranoriškai, laisva valia, ne privalomai. Buvo tokių, kurie nei dedasi, nei buvo sveikinami.

Kai pasveikino mane su gimtadieniu, pinigų nenorėjau priimti, juos grąžinau, tačiau man nematant, perlenktas kupiūras įdėjo į mano kišenę. Radusi pinigus vėl juos grąžinau. Galiausiai kilus diskusijai, visiems žinant, pasakiau, kad jei jau taip nuspręsta, padarykime kartu kažką gražaus bibliotekai ir tai man bus geriausia dovana. Suma buvo apie 100 eurų.

Taip nusprendėme restauruoti sandėlyje esančius 7 paveikslus. Buvo perdažyti rėmai, nuvalytos drobės, vienas įrėmintas naujai. Paveikslai buvo parvežti ir pakabinti bibliotekoje. Taip pat nupirkau kibirą dažų ir mano iniciatyva buvo perdažytos kelių kabinetų sienos. Personalas ir buhalterija patvirtino, kad taip tikrai buvo, tai dariau savo lėšomis, jokios sąskaitos iš biudžeto dėl atliktų darbų nebuvo pateiktos ir apmokėtos. Esu gimusi sausio 9 dieną, dėl to kaltinimas labai jau „derėjo“ su kalėdiniu laikotarpiu, juk baudžiamojoje byloje net nėra nurodytos konkrečios datos, tad buvo nuspręsta gimtadienį susieti su Kalėdomis. Juk taip paprasta.

Sienos buvo išdažytos būtent mano iniciatyva, o ne prieš įsidarbinant: atėjusi dirbti radau šaltibarščių spalvos kabinetą ir žalią – oranžinę skaityklą su gipsiniais baltais „inkliūzais“.

Bibliotekoje nebedirbu nuo 2022 metų rugpjūčio 5 d. Buvau atleista po dviejų dienų, kai mano vyras viešai paskelbė apie kandidatavimą į mero rinkimus. Apie atleidimą sužinojau feisbuke iš pranešimo spaudai, manęs net niekas tiesiogiai neinformavo, niekas nekalbėjo…

– Nesutikote su atleidimu?

– Taip, kreipiausi į teismą dėl neteisėto atleidimo, bet bylą pralaimėjau. Pasirodo, meras turi teisę atleisti tiesiog vienašališkai pasakęs, kad žmogus prarado pasitikėjimą – pranešime spaudai dėl mano atleidimo buvo rašoma, kad buvau atleista dėl anoniminio darbuotojų skundo, tačiau toks skundas nebuvo oficialiai gautas ir užregistruotas dokumentuose. Be to, nebuvo tirtas, nebuvau pakviesta pasiaiškinti ir nebuvo vykdomos jokios skundo nagrinėjimo procedūros. Dėl to teismo posėdžio metu buvo nutarta pakeisti atleidimo pagrindą ir nebeliko jokio skundo ar kitų drausmės pažeidimo aplinkybių, o tik buvo nurodyta, kad praradau pasitikėjimą, todėl ir buvau atleista.

Teisme rajono merui atstovavo asmeninis dabar jau buvusio valstiečių partijos lyderio Ramūno Karbauskio advokatas – paprastoje civilinėje darbo byloje vietoj įprastos tvarkos, kai savivaldybei atstovauja savivaldybės teisininkai, buvo pasamdytas „partinis advokatas iš Vilniaus“. Kadangi bylą dėl atleidimo pralaimėjau, teismas iš manęs priteisė sumokėti savivaldybei 8 349 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Žinote, tai, kas įvyko, mane pribloškė: prieš tai buvusi nepriekaištingos reputacijos direktorė, po metinio vertinimo skatinta maksimaliu priedu už labai gerą darbą, be jokios kaltės per dvi dienas prarado pasitikėjimą… Kaltinimai baudžiamojoje byloje man buvo pateikti tik 2023 metais, lygiagrečiai tebevykstant civilinei bylai dėl neteisėto atleidimo, kai jau nedirbau bibliotekoje, tačiau tada buvo pats mero rinkimų debatų įkarštis. Jau per pirmuosius debatus mano vyras buvo užsipultas dėl pradėto STT tyrimo prieš mane.

Darbo metu buvau inicijavusi auditą, kuris nenustatė jokių personalo ir finansinių dokumentų pažeidimų. Nežiūrint į tai, gerokai praėjus laiko ir man jau nebedirbant, stebuklingai Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas nutarė paprašyti man iškelti baudžiamąją bylą.

– Ir jus apkaltino piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi.

– Suma, kurios teisėsauga ieškojo, – ne tūkstančiai, o pirminiame ieškinyje buvo nurodyti 950 Eur bruto (prieš mokesčius), kurie galiausiai pavirto į 150 Eur neto (po mokesčių). Teisme akcentavau, kad premijos skiriamos „ant popieriaus“ , o ne „į rankas“. Pavyzdžiui, viena darbuotoja teigė, kad jai premija buvo padidinta 240 Eur „popieriuje“ ir ji esą man tokią sumą atidavė grynaisiais, tačiau ir kvailiui aišku, jog ji meluoja – juk prieš tai ši liudytoja buvo dirbusi buhaltere, ir netgi banke, tad tikrai suprato, kad nuo 240 Eur „popierinės“ sumos nuskaičiuojami mokesčiai ir ji tikrai nebūtų sutikusi atiduoti antra tiek pat iš savo kišenės. Bet teismui tai nepasirodė reikšminga.

Žinote, ši liudytoja teisme buvo prisiekusi sakyti tiesą, ji aiškino, kad „tikrai paėmiau 200 Eur iš bankomato ir 40 Eur turėjau grynųjų“. Kai STT jos sąskaitos išraše tokios sumos nerado, pakeitė parodymus ir pradėjo teigti, kad „tikrai prisimenu, jog nuėmiau 150 Eur, o grynais turėjau 90 Eur“. Ir šventai prisiekinėjo, kad sako tiesą. Jai dėkoju tik už vieną: visų apklausų metu ji kartojo, kad „nei Indrai aš daviau, nei ji manęs prašė“. Vadinasi, teismas rėmėsi vienintelės liudytojos nenuosekliais parodymais, nors ji taip pat sakė, kad su manimi jokių reikalų ir pokalbių premijų grąžinimo tema neturėjo ir nematė, jog man kas nors davė pinigų.

Į Vilniuje vykusį Lietuvos apeliacinio teismo posėdį darbo metu šią liudytoją atvežė bibliotekos vairuotojas, o ją lydėjo buvusi mano pavaduotoja, dabartinė direktorė, kuri ir pateikė rajono merui informaciją apie šias premijas. Teisme ji sakė, kad „išgirdo apkalbas“, todėl ir kreipėsi į merą – ji jokių faktų nežinojo, įvykio metu bibliotekoje nedirbo.

Noriu pažymėti, kad nėra jokių konkrečių sumų nei liudytojų parodymuose, nei dokumentuose. Kai man buvo mesti įtarimai, negalėjau patikėti, jog jie yra tokie absurdiški, į apklausas STT ėjau viena, net nesamdžiau advokato, nes tikėjau, kad iš piršto laužti kaltinimai negali tapti tiesa. Advokatą pasisamdžiau tik tuomet, kai prokuratūra bylą perdavė į teismą.

Nuo pat pradžių sakiau, kad dokumento, kuriuo yra man grindžiamas kaltinimas, nėra ir nebuvo, o valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras nuolat citavo menamą „projektą“. Galiausiai mano advokatas paruošė oficialų prašymą išreikalauti dokumento gavimą iš bibliotekos, tačiau teismas prašymą atmetė, nors tai būtų 100 procentų įrodę, kad jokio antro įsakymo tiesiog nebuvo. Esminis klausimas – kodėl? Negi bijojo, kad byla neginčijamai pasirodys sufabrikuota? Taip pat ir klausimas, kur yra atskaitos taškas, kai teigiama, kad premijos buvo padidintos „nuo tiek iki tiek“, „tam ir tam“? Juk dviejų dokumentų niekas nesulygino! Sugalvojo, pasakė šmeižtą ir teismui to pakako! Ir nuteisė mane už menamą projektą, kurio niekas nematė ir nejautė reikalo matyti. O buvo viskas akivaizdu – biblioteka negalėjo nieko pateikti, nes dokumentas su mano elektroniniu parašu buvo vienintelis, o ne du ir ne penki. Bet koks atšauktas įsakymas būtų likęs sistemoje, tačiau to nebuvo.

– Jus nuteisė dėl 150 Eur, už tai teismas skyrė 7,5 tūkst. Eu baudą, ją sumokėjote, nes nuosprendis įsiteisėjo ir privalu jį vykdyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) vėliau atmetė Jūsų skundą, apeliacinės instancijos nuosprendį paliko galioti. Vėliau prašėte atnaujinti bylą dėl netinkamai taikyto įstatymo, bet teismas jo net nenagrinėjo. Kodėl?

– Dar vykstant civilinei bylai dėl atleidimo, pradėjau dirbti Valstybinėje darbo inspekcijoje (VDI) vyriausiąja darbo inspektore. Lygiagrečiai vyko STT atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas, nes nebuvo jam pagrindo. Vėliau, kai rajono meras B. Markauskas apskundė STT sprendimą dėl bylos nutraukimo, ji buvo atnaujinta ir galiausiai perduota teismui. Pirmos instancijos teismas mane išteisino, bet prokuroras pateikė apeliacinį skundą, kuris buvo patenkintas – teismas mane nuteisė už 150 Eur. Po to LAT priėmė mano kasacinį skundą, bet paliko mane teistą.

Manau, kad esu nuteista neteisingai, todėl kreipiausi į dar kvalifikuotesnį advokatą – mokslų daktarą, baudžiamosios teisės ekspertą Gintautą Danišauską, kuris neabejodamas manimi ir teisės pažeidimais byloje pateikė pakartotinį pareiškimą LAT, tačiau teisėjai, mano nuomone, „sausai“ nurodė, jog byla yra baigta, nes esu sumokėjusi man skirtą 7,5 tūkst. Eur baudą. Esu įsitikinusi, kad teismas pažeidė esminį principą bei pareigą būti teisingu ir turėjo ištaisyti padarytą klaidą.

Netgi nesigilinant ir nenagrinėjant įrodymų, akivaizdu, kad dėl 150 Eur man negalėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Ne aš, o kasacinio teismo teisėjai turėjo būti iniciatyvūs ir suinteresuoti kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu pakeisti įstatymą, kad pritaikius ne tą baudžiamąją normą ir neteisingai nuteisus žmogų būtų leidžiama atnaujinti bylą ir ištaisyti teisinę klaidą, nors piniginė bauda ir sumokėta.

Tikriausiai esu vienintelis žmogus Europos Sąjungoje, nuteistas už neegzistuojančius 150 Eur. Baisiausia, kad tai yra išimtinė bausmė man, o ne teisė pagal Baudžiamąjį kodeksą, nes Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius už dešimteriopai didesnę įrodytą sumą, būdamas ne kaimo bilbliotekos direktorius, o meras, tą patį mėnesį, pagal tą patį BK straipsnį Aukščiausiajame Teisme buvo išteisintas ir dabar kaip niekur nieko stovi prie valstybės vairo. Tad atsakykite: ar aš nepagrįstai ieškau teisingumo? Nejau teisė Lietuvoje yra „adaptuojama“ pagal prašymus, partijas ar personalijas? Ar meras yra lygesnis už bibliotekininkę, kuri net nežino už ką yra nuteista ir kodėl su ja taip skaudžiai pasielgta? Ar teismai tikrai vykdo teisingumą ir kaip jis matuojamas?

– Jūsų byla buvo plačiai sekama, apie ją nuolat rašė žiniasklaida…

– Ne tik buvo, bet ir yra. Tikriausiai visos Lietuvos dienraščiai apie mane yra rašę ar kalbėję. Buvau kviečiama ir dalyvavau televizijoje, esu dažnai priešpastatoma „čekutininkams“ , kurie tempiami už ausų Seime, saugant jų neliečiamybes, ar išteisinami už įrodytą piktnaudžiavimą ir tūkstantines išsvaistytas sumas. Taip ir nesuprantu, kodėl teismas nuteisia už nieką, bet išteisina už akivaizdų piktnaudžiavimą, tarsi mesdamas kortas… Vieniems – „dovanų“ civiliniai ieškiniai, kiti – baudžiami pagal Baudžiamąjį kodeksą… Viešumas yra didelis ginklas. Nors ir sunkus, dažnai skaudus, bet kaip kitaip kalbėti, kai tavęs negirdi?

– Kodėl manote, kad su jumis susijęs baudžiamasis procesas yra susijęs su politika?

– Taip manau, nes byla iškelta politiniame kontekste, pačiame rinkimų įkarštyje. Manau, kad buvo pasirinktas lengviausias kelias laimėti mero rinkimus – tereikėjo parodyti, kokia yra korumpuota ir teisiama kandidato žmona. Tada jau niekam nebuvo įdomi rinkimų programa ar komanda, kur kas visiems buvo įdomiau tyčiotis iš mano šeimos ir kedenti jos patalus. Žiniasklaidoje teko skaityti, kad aš turiu net 7 automobilius, už privačią vaiko mokyklą moku po 700 Eur, gaunu pajamas iš fizinių ir juridinių asmenų, turiu galybę žemės sklypų, pastatų, nekilnojamojo turto. Visa tai neigiau oficialiais dokumentais, teikiau skundus, įrodymus, tačiau niekas negelbėjo. Netgi kreipiausi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą su įrodymais, kad yra rašomas melas, tačiau atsakymas buvo „žurnalistai turi laisvę rašyti taip kaip supranta“. Viso proceso metu buvo jausmas, kad kovoju su vėjo malūnais ir tiesa niekam nerūpi.

Plačiai skambanti byla yra sunki man ir mano šeimai psichologiškai, tačiau visa širdimi manau, kad apie tokią neteisybę teisinėje sistemoje reikia kalbėti drąsiai ir garsiai. Nepadariau nusikaltimo, tad kodėl turiu tylėti? Be to, bet kuris Lietuvos pilietis gali atsidurti mano vietoje ir būti lygiai taip pat neteisingai apkaltintas ir nuteistas vien remiantis neįrodytu šmeižtu ir apkalbomis. Ar galima tai toleruoti ir tam nusilenkti? Visa širdimi manau, kad ne.

Nepasiduosiu ir kovosiu iki galo. Net ir Konstitucinis Teismas nėra pabaiga. Kol kas tikiu, kad teisingumas įvyks ir laimėsiu šį absurdą, o jei ne, yra Europos Žmogaus Teisių Teismas. Su griausmu ir didžiuliu palaikymu keliausiu ten. Nesinorėtų, kad Lietuva, kuri tarptautiniame kontekste jau pasižymėjo dėl genocido, suskambėtų dar ir byloje už neegzistuojančius 150 Eur.

– Prieš pokalbį užsiminėte, kad tai, ką patiriate, „niekuo nesiskiria nuo Putino Rusijos“. Ką turite omeny?

– Manau, kad demokratija yra nesuderinama su tuo, kokį susidorojimą ir neteisybę patyriau. Tai galiu prilyginti tik Putino Rusijai, kurios sistemoje, karo kontekste stebime ne teisinės valstybės egzistavimą, o neteisybę pagal užsakytą ar įsakytą politiką. Mano atvejis yra įrodymas, kad dar tikrai nesukūrėme to, ką didžiuodamiesi galime vadinti teisine valstybe. Baudžiamasis kodeksas nėra kažkieno užgaida, tai – neabejotinais įrodymais pagrįsta, įrodyta kaltė ir bausmė. Mano atvejis yra spėlionės, sapalionės ir menamos prielaidos. Už tai Putinas gali pasodinti į kalėjimą nemirktelėjęs, bet kad galima nuteisti Lietuvoje – netikėjau. Deja, būtent taip ir bandoma padaryti.