Išgirdus 46-erių Ediko svajonę suspaudžia širdį: „Tuomet man būtų ramu“

Negalia – ne kliūtis dirbti, turėti tikslų ir atkakliai jų siekti. Tai įrodo alytiškio Ediko Akuzino pavyzdys. 46 metų vyras turi intelekto negalią. Jis dešimt metų lanko Alytaus miesto socialinių paslaugų centrą.

Šią įstaigą Edikas atrado sesers dėka. „Lankyti Alytaus miesto socialinių paslaugų centrą man pasiūlė sesuo. Iš pradžių abejojau, bet vėliau persigalvojau ir pamaniau – pabandysiu“, – prisipažįsta vyras.

Iš pradžių Edikas lankė šios įstaigos asmenų, turinčių intelekto negalią Dienos užimtumo skyrių, vėliau perėjo dirbti į čia veikiančias Socialinės dirbtuves, rašoma Alytaus miesto savivaldybės pranešime.

Neįgaliųjų dienos centre Edikas mokėsi piešti, lipdyti keramikos dirbinius, bet labiausiai jam patiko siuvinėti kryželiu.

„Iš pat pradžių siuvinėjau mažus darbelius, o vėliau prašiau, kad man duotų sudėtingesnius. Pirmieji mano darbai buvo siuvinėti nespalvotais siūlais, o vėliau darbuose atsirado spalvų֧“, – pasakoja Edikas.

Vyras kryželiu yra išsiuvinėjęs daugybę darbų, paklaustas kiek iš viso, teigia ir pats nežinantis. Nemažai jų Edikas yra padovanojęs, dalis puošia Socialinių paslaugų centro erdves. 

Besidarbuodamas Socialinėse dirbtuvėse vyras greitai perprato siuvimo subtilybes ir kartu su kitais dirbtuvių lankytojais siuvo krepšius. 

Didžiausia Ediko svajonė

Šiuo metu pagal Užimtumo didinimo programą Edikas dirba Socialinių paslaugų centre. Vyras rūpinasi šios įstaigas aplinkos priežiūra. 

„Vos atėjęs į darbą pirmiausia nuvalau laiptus, kad į patalpas ateinantys neneštų purvo ir valytojoms dirbti būtų lengviau. Tvarkau lauko aplinką, su lapų pūstuvu nupučiu lapus ar juos sugrėbiu. Vasarą su žoliapjove nupjaunu žolę.

Kartais centro darbuotojos manęs paprašo ką nors sunkaus nunešti, tad visuomet mielai padedu“, – apie savo darbo dieną pasakoja Edikas ir atskleidžia savo svajonę:

„Norėčiau susirasti pastovų darbą. Tuomet man būtų ramu, kad galiu kažkiek pats užsidirbti. Ką gali žinoti, gal ateityje ši mano svajonė išsipildys. Už uždirbtus pinigus norėčiau susiremontuoti butą.“ 

Paklaustas, kodėl jam svarbu turėti darbą, Edikas ilgai nesvarsto ir priduria: „Žmogui svarbu turėti užsiėmimą. Iš pradžių ir pats bandžiau ieškoti darbo, deja, man nepavyko. Kreipiausi į Užimtumo tarnybą, tačiau ir ji man neturėjo ką pasiūlyti.“

Nedrąsus ir kuklus vyras nepraranda vilties. „Gal vis tik mane kas nors pastebės ir aš susirasiu pastovų darbą“, – svarsto Edikas ir pasidžiaugia kartais praeivių jam skiriamu dėmesiu. Anot Ediko, džiugu, kad besidarbuojant Socialinių paslaugų centro kieme kartais žmonės jam nusišypso ar užkalbina.

Edikas džiaugiasi, kad sulaukia artimųjų ir įstaigos vadovų palaikymo. Didžiausias gyvenimo ramstis vyrui yra jo sesuo. Su ja Edikas leidžia laisvalaikį, savaitgaliais eina kartu apsipirkti ir padeda jai parsinešti nelengvus pirkinių krepšius. „Svarbu palaikyti artimus žmones“, – šypsosi vyras.

Edikui patinka eiti pasivaikščioti ir vos tik randa laisvo laiko kartu su sese ar vienas lankosi vienoje mėgstamiausių miesto vietų – Jaunimo parke. Vyro teigimu, šis parkas per trumpą laiką pasikeitė neatpažįstamai, tad jam smagu čia užsukti, stabtelti prie tvenkinio, prisėsti ant suolelio ar tiesiog pasivaikščioti parko takais.

Socialinė darbuotoja V. Kazlauskienė: „Edikas – Socialinių dirbtuvių siela“ 

Gražių žodžių kuklumu pasižyminčiam Edikui negaili ir Alytaus miesto socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Vaida Kazlauskienė. 

Anot jos,  dirbti Socialinėse dirbtuvėse Edikas pradėjo nemokėdamas siūti siuvimo mašina, bet greitai to išmoko ir tai daryti ėmė labai kruopščiai. „Jeigu reikėdavo kažką labai kruopščiai susiūti, šį darbą skirdavome Edikui, nes žinojome, kad jis jį padarys labai gerai“, – Socialinių dirbtuvių lankytoją giria V. Kazlauskienė.  

Kruopštumas – ne vienintelė teigiama savybė, kuria pasižymi vyras. Anot socialinės darbuotojos, Edikas turi puikų humoro jausmą ir yra dirbtuvių siela. „Jis yra ramaus būdo, labai tvarkingas ir neturi  jokių žalingų įpročių“, – priduria V. Kazlauskienė.

Ediko gyvenimo kelias rodo, kad negalia nėra kliūtis siekti savo tikslų, dirbti ar būti reikalingam. Ji nekeičia žmogaus vertės – tik kartais pareikalauja daugiau kantrybės, aplinkinių supratimo ir tinkamų galimybių, kurios Edikui dar tikrai atsivers, tereikia tuo tikėti.