„Labai gerai, kai vyras ryte pabučiuoja savo žmoną“ – popiežiaus Pranciškaus žodžiai išplito kaip virusas

Kai 2018-aisiais popiežius Pranciškus nusileido Vilniuje, Lietuva trumpam tapo pasaulio katalikų dėmesio centru. Tačiau dar svarbiau nei minios Katedros aikštėje ar simboliniai gestai buvo jo žinia – apie paprastumą, žmogiškumą ir Bažnyčios pareigą būti arti žmonių. Ką iš tiesų paliko popiežius Pranciškus – ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui? „Žinių radijo“ laidoje įžvalgomis dalijasi religinių temų žurnalistas Simonas Bendžius.

Susitikime su jaunimu Vilniaus Katedros aikštėje popiežius kalbėjo apie tai, kas dažnai pamirštama – apie ryšį tarp kartų. Jis kvietė kalbėtis su seneliais, išgirsti jų išmintį, būti vieningiems ir atviriems dialogui. Šie žodžiai suskambėjo tarsi priminimas – tik pažindami savo praeitį galime tvirtai žengti į ateitį.

Vizito metu Pranciškus pasirodė ne toks, kokį pasaulis įpratęs matyti – žvalus, šmaikštus, aktyvus. Tuomet jis jautėsi išsekęs, sirgo, tačiau, pasak šaltinių, po poilsio ir taurės vyno, atgavo jėgas. Tai priminė – net ir popiežius yra žmogus.

Vienas iš svarbiausių Pranciškaus akcentų – bažnyčia turi būti skirta paprastam žmogui, neturtingajam, ieškančiam. Jis ragino atsisakyti pompastikos, nereikalingų titulų, kurie kartais užgožia tikrąsias dvasines vertybes.

Popiežiaus kelias: tarp paprastumo, iššūkių ir vilties

Pranciškus sugrąžino į praktiką sinodus – vyskupų susitikimus visame pasaulyje, kuriuose diskutuota apie aktualiausias temas: celibatą, tik ką išsiskyrusių bei vienišų žmonių sielovadą, jaunimą, šeimas. Vienas konkretus rezultatas – šalia Vilniaus įsteigtas dienos centras vaikams ir paaugliams.

Nors celibato panaikinimas nebuvo įgyvendintas, diskusijos parodė atvirumą pokyčiams – svarstyta apie galimybę leisti kunigais tapti vedusiems vyrams, ypač ten, kur trūksta dvasininkų.

Katalikų Bažnyčios tradicija žvelgia į popiežių ne kaip į organizacijos vadovą, o kaip į Šv. Petro – Jėzaus mokinio – įpėdinį. Tai reiškia ir ypatingą atsakomybę, kurią Pranciškus nešė su kuklumu ir malda.

„Nesidrėbk ant sofos – užsidėk žygio batus“, – ši frazė puikiai apibūdina jo požiūrį į tikėjimą. Tai kvietimas veikti, o ne stebėti. Pranciškus mokėjo kalbėti ne tik teologų, bet ir eilinių žmonių kalba – šiltai, nuoširdžiai, gyvai.

Kartais sulaukdavo kritikos dėl švelnių pasisakymų Rusijos ir karo Ukrainoje kontekste. Tačiau jis taip pat bučiavo iš Bučos parvežtą vėliavą – tai aiški užuojauta aukoms. Kai kam pasirodė, kad popiežius pernelyg tikėjo dialogu su agresoriumi, o ne pasmerkimu.

Rusija save mėgsta pristatyti kaip krikščionišką, dvasingą valstybę. Tačiau realybė kitokia – menkas bažnytinis aktyvumas, aukštas abortų ir skyrybų skaičius. Pranciškaus švelnūs žodžiai kai kuriuos suklaidino, bet vis dėlto jis išliko ištikimas savo tikėjimo vizijai – taikai ir meilei.

Kaip popiežius bendravo per soc. tinklus?

Tapęs popiežiumi 2013-aisiais, Pranciškus pateko į socialinių tinklų piką.

Jis buvo pirmasis, kuris tikėjimą ir žinią skleidė ir per soc. medijas. Ir darė tai su humoru – kai spaudos konferencijoje lėktuve buvo paklaustas, kaip reaguoti į įžeidimus, atsakė: „Negalima atsakyti smurtu. Bet jei čia esantis, mano geras draugas daktaras ką nors pasakytų apie mano mamą – aš jam duočiau į snukį!“

Jo tekstuose – šilti žodžiai apie meilę šeimoje: „Labai gerai, kai vyras ryte pabučiuoja savo žmoną.“ Pranciškus ne kartą pabrėžė – tikėjimas turi būti gyvas ne tik sekmadieniais, bet ir kasdieniuose gestuose.