Nuo devynerių vąšeliu neriantis Arūnas: moterys sako, kad „geriau pijokas nei mezgėjas“

Šiandien jo rankomis nerti Marijos atvaizdai keliauja į Kanadą, Vokietiją ar Turkiją, o vienas brangiausių kūrinių galbūt net kabo muziejuje. Tačiau už šių kruopščiai nunertų darbų slypi nelengvas gyvenimo kelias – vaikų namuose užaugęs, tėvų meilės nepatyręs ir šeimos nesukūręs Arūnas Mileris nuo mažens išmoko pasikliauti tik savimi. Dabar 53-ejų birštonietis sako, kad viską gyvenime pasiekė savo rankomis – tomis pačiomis, kurios jau daugiau nei keturis dešimtmečius nepaleidžia vąšelio.

Neria nuo devynerių

Nors šeimoje močiutė buvo audėja, Arūnas sako, kad pagrindinius nėrimo įgūdžius įgijo mokykloje. „Kokių devynerių metų pradėjau“, – prisiminė jis.

Taip pat Arūnas pridūrė, kad sovietų laikais būdavo populiariu ant bulvių maišų su adata ir siūlais daryti kilimus. Nuo tokių kilimų jis ir pradėjo, vėliau perėjo prie darbo su virbalais, o galiausiai – prie vąšelio.

Arūnas atvirai pasidalijo, kad nuo pat vaikystės iki šiol nėrimo nelaiko darbu – jam tai malonumas. „Kaip narkomanams narkotikai, taip man – vąšelis ir siūlai“, – juokėsi Arūnas.

Jis dirba su želdiniais, medžiais ir krūmais. „Kaip ten sako – nuo šiukšlių rinkimo iki visokių darbų su medžiais. Gamtos mylėtojas, vienu žodžiu, aplinką tvarkau“, – pasakojo nėrėjas.

Arūnas sakė, kad „valdiškame“ darbe darbuojasi apie penkerius metus, tačiau savo „versliuką“ vysto jau kone dvidešimt metų. Jame daugiausia užsiima medžių genėjimu, žolės pjovimu ir aplinkos tvarkymu.

Kaip pats pavadino: „Atvažiuoji į šabakštyną ir padarai žmogui gražią aplinką.“ Šio amato jis išmoko savarankiškai.

Vienas nėrinys galimai kabo muziejuje

Arūnas pastebi, kad Lietuvoje prekyba nėriniais nėra itin populiari ir pelninga.

„Pagrinde visi užsakymai iš kitų vandenų išplaukia. Kitos šalys mano gaminiais džiaugiasi“, – džiaugėsi auksarankis.

Anot jo, lietuviai dažnai skundžiasi, esą kaina yra per didelė. Pasiteiravus apie kainas, Arūnas akcentavo, kad jos priklauso nuo to, kokio pobūdžio yra nėrinys.

Pavyzdžiui, apvalios servetėlės, kurių skersmuo siekia 80 centimetrų, kainuoja apie 70 eurų. Kavos servizui skirtą komplektą sudaro šeši padėkliukai – vienas kainuoja 5 eurus, tad visas komplektas atsieina apie 40 eurų.

„Visi rėkia, kad brangu, bet man vien siūlai kainuoja. Visi įpratę viską gauti už dyką. Dėl to aš labai neišgyvenu“, – teigė jis.

Brangiausias Arūno gaminys buvo parduotas už 700 eurų. Tai buvo „Ave Maria“ atvaizdas, iškeliavęs į Kanadą. Pirkėjai kūrinį įrėmino, tačiau iki šiol Arūnas neturi jo įrėminto nuotraukos – nors ne kartą bandė susisiekti, jokio atsako į žinutes nesulaukė.

Arūnas svarsto, kad tas nėrinys galbūt dabar kabo kokiame nors muziejuje.

Jį Arūnui sukurti užtruko tris mėnesius, jis visus rytus ir vakarus skirdavo darbui prie nėrinio.

Labiausiai perka religinius atvaizdus

Pasak pašnekovo, anksčiau iš nėrimo pragyventi buvo sudėtinga, tačiau turint savo klientų ratą viskas tampa lengviau. Vis dėlto jis pabrėžė, kad ši veikla niekada nebuvo jo pagrindinis pajamų šaltinis.

„Čia mano hobis. Atsikeliu ryte penktą valandą, pasidarau kavos, dvi ar tris eiles nuneriu, tada atsigeriu kavos ir išeinu į darbą. Neriu ir prieš miegą“, – pripažino rankdarbių meistras.

Arūnas pasidalijo, kad klientų iš užsienio dažniausiai susiranda per feisbuką. Taip pat žinia apie jo kūrybą sklinda iš lūpų į lūpas įvairiose pasaulio šalyse – apie jo darbus pasakoja užsienyje gyvenantys giminaičiai ir draugai.

„Aš visus metus galiu nerti, gali man niekas nepirkti. Atvažiuoja žmonės, pasiima ir viskas“, – tvirtino nėrinių kūrėjas.

Arūnas paaiškino, kad niekada nesitiki, jog vos nunertas gaminys bus iš karto nupirktas. Anot jo, viskam ateina savas laikas, todėl jis neskuba parduoti – pirkėjas gali atsirasti ir po pusmečio.

Užsakymai daugiausia keliauja į Kanadą, Vokietiją, Angliją, Švediją ir Turkiją. Pasak pašnekovo, užsieniečiai dažniausiai perka religinius dirbinius – Marijos atvaizdus. Ypač jų dėmesį patraukia didesni gaminiai, tokie kaip staltiesės ir lovatiesės. Taip pat perkami ir kavos serviravimo komplektai, tačiau jais domimasi kiek mažiau.

„Pagrinde eina šventi dalykai“, – apibendrino vąšeliu neriantis meistras.

Nesukūrė šeimos

Pasiteiravus, ką jam pačiam labiausiai patinka nerti, Arūnas prisipažino, kad didžiausią malonumą jam teikia sudėtingi raštai.

Paklaustas, ar tai nevargina, pašnekovas tikino priešingai – kuo sunkesnis raštas, tuo labiau jis atsipalaiduoja.

„Aš įdomus žmogus – ir darbe kuo sunkiau, tuo man įdomiau“, – juokėsi birštonietis.

Arūnas pasakojo, kad kasmet vyksta aplankyti giminių į Vokietiją. Nesvarbu, ar keliauja lėktuvu, ar autobusu, su savimi visuomet pasiima nėrimo priemones.

Jis pridūrė, kad žmonės kartais net kelias valandas negali atitraukti akių ir susidomėję stebi nėrimo procesą. Tačiau Arūnas paaiškino, kad kitų žmonių dėmesys jo nė kiek neblaško ir visiškai netrukdo kūrybiniam procesui.

Arūnas pridūrė, kad keliauja gana retai, nes tai reikalauja nemažų finansinių išlaidų. Dažniausiai kartą per metus jis vyksta aplankyti pusseserės į Vokietiją.

Tiesa, pašnekovas atskleidė, kad iki šiol nėra vedęs.

„Netgi dabar vienišius esu. Moterys sako: „Ai, šitas turbūt durnas, nes prie meno žmogus“, – nusijuokė Arūnas.

Jis teigė, kad posakis „geriau pijokas nei mezgėjas“ ne iš piršto laužtas – nėrėjas pastebėjo, kad dalis moterų iš tiesų taip galvoja. Nors dabar Arūnas į tokius komentarus žiūri su humoru ir dėl jų neišgyvena, anksčiau tokie komentarai jį rimtai nuliūdindavo.

„Yra tų moterų, bet paprasčiausiai tos vienintelės kol kas nėra. Nors moterų yra, kaip ir pas visus žmones. Bet kam ko reikia. Dabar šiais laikais viską turtai motyvuoja, bet yra kaip yra – gyvenimas tęsiasi“, – teigė jis.

Arūnas sako, kad daugiausia dėmesio skiria mėgstamam darbui ir veiklai, todėl dėl nesukurtos šeimos pernelyg nesuka galvos.

„Jei pradėsi stresuoti ir išgyventi dėl kiekvieno dalyko… Ne iš tų žmonių aš. Reikia savo psichologiją susitvarkyti ir viskas“, – dalijosi birštonietis.

„Valdžia užaugino“

Arūnas pastebi, kad esamą pasaulėžiūrą suformavo pats gyvenimas.

„Jei nori normaliai gyventi, pagal savo galimybes turi stengtis. Reikia žiūrėti, ar gali tai įgyvendinti. Kaip tame posakyje – aukščiau bambos neiššoksi. Bet gyvenimas kaip loterija“, – svarstė Arūnas.

Jis sako, kad skaudžių patirčių gyvenime netrūko. „Tėvų neturėjau, valdžia mane užaugino“, – neslėpė pašnekovas.

Arūnas užaugo vaikų namuose. „Pats sau kareivis nuo mažumos. Gaudavai į nosį, o tada turėdavai duoti atgal. Visada reikėdavo kovoti už viską“, – prisiminė jis.

Ramios vaikystės Arūnas neturėjo. Pasak jo, ir dabar kartais tenka kovoti už save.

„Dabartiniai laikai žiaurūs. Jei tik nutylėsi, visi užlips ant galvos. Užsispyrėliai niekam nepatinka, bet kai tiesą pasakai, vis tiek būni negeras. Vienu žodžiu, visą gyvenimą turi būti kovotojas“, – sakė auksarankis.

Tiesa, Arūnas savo tėvus pažinojo – nuo jo niekas nebuvo slepiama. Pasak pašnekovo, abu tėvai piktnaudžiavo alkoholiu.

„Viską žinojau apie tėvus ir dabar juos gerbiu, nesvarbu, kad neaugino. Aš ne baudėjas ir ne teisėjas – žvakutę uždegu“, – pasakojo nėrėjas.

Arūnas sako, kad jei jo tėvai pasirinko tokį gyvenimo kelią, vadinasi, taip buvo lemta.

Jis yra dėkingas už tai, kad gimė, turi rankas ir kojas, tačiau mano, jog jo šeima galėjo siekti daugiau. Anot jo, gyvenime viską teko pasiekti savo jėgomis ir pačiam ieškoti sprendimų.

„Pats turėjau sukti galvą visa gyvenimą“, – aiškino nėrėjas iš Birštono.

Arūnas yra buvęs kariškis, tačiau suprastėjusi sveikata privertė palikti tarnybą. Tuomet jis pasuko į želdinių priežiūros sritį ir ėmėsi savo verslo.

„Dabar gal koks ir būčiau majoras“, – svarstė Arūnas.

Nors sveikata iki šiol nėra visiškai pasitaisiusi, jis sako dirbantis sukandęs dantis.

Pašnekovas pastebi, kad pats visuomet stengiasi padėti kitiems, tačiau kai pagalbos prireikia jam, norinčiųjų padėti atsiranda kur kas mažiau.

„Viskas gerai, aukštyn galvą ir pirmyn“, – apibendrino auksarankis ir pridėjo, kad iš to ir išsilaiko, žmonėms aplinką gražindamas.