Mirusių lietuvių kambarius tvarkantis Edgaras papasakojo, ką juose randa: „Kai atvykstu…”

Po žmogaus mirties artimiesiems tenka ne tik susitaikyti su netektimi, bet ir spręsti sudėtingus praktinius klausimus. Vienas jų – patalpų sutvarkymas tais atvejais, kai velionio kūnas namuose buvo išbuvęs ilgesnį laiką. Tokiose situacijose tenka susidurti ne tik su itin stipriu kvapu, bet ir su biologiniais teršalais, kurie kelia pavojų sveikatai ir reikalauja specialių žinių bei apsaugos priemonių.

Nors apie tokį darbą kalbama retai, jo specialistai kasdien susiduria su vaizdais, kurie daugeliui sunkiai suvokiami. Naujienų portalui tv3.lt „Derapro“ kenkėjų kontrolės tarnybos vyriausiasis dezinfektorius Edgaras Valys papasakoja, kaip iš tiesų atrodo patalpų dezinfekcija po žmogaus mirties, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ir kokie atvejai per ilgus darbo metus įsiminė labiausiai.

Kūnai namuose kartais išbūna ne vieną savaitę

Pasak E. Valio, dažniausiai į specialistus kreipiasi mirusiojo artimieji, kai žmogaus kūnas namuose būna išgulėjęs ilgiau nei kelias dienas.

„Dažniausiai kreipiasi giminaičiai arba artimieji po tokios tragedijos, kai miršta žmogus ir kūnas bute ar name išbūna ilgiau nei tris dienas. Tie laikotarpiai būna labai įvairūs – savaitė, dvi, trys savaitės. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai kūnas išbūna tris ar keturis mėnesius. Rekordas, kurį esu turėjęs, – metai laiko“, – pasakoja jis.

Anot dezinfektoriaus, specialistams atvykus kūnas jau būna išvežtas, tačiau patalpose lieka biologiniai skysčiai, kraujas ir kiti žmogaus irimo pėdsakai.

„Kai atvykstu, kūno jau nebebūna. Tačiau dažniausiai būna likę iš kūno ištekėję skysčiai. Kūnui yrant jie išteka, dalį jų aplinka išdžiovina. Kaip šlapias popieriaus lapas prilimpa prie grindų, taip ir tie audiniai gali prilipti. Yra tekę matyti prilipusių odos gabalų, ausies dalių ir panašių dalykų“, – neslepia pašnekovas.

Vyro teigimu, atvykus į tokias vietas kraujas dažniausiai jau būna sukrešėjęs ir sudžiūvęs, o patalpose neretai pasitinka didelis kiekis musių bei kirmėlių. Pasak jo, būtent pastarosios iki šiol kelia didžiausią psichologinį diskomfortą, nes puikiai žino jų atsiradimo procesą ir tai, kaip jos minta minkštaisiais audiniais.

Atskleidė, su kokiais iššūkiais susiduria šiame darbe

Didžiausią pavojų, anot specialisto, kelia ne pats kvapas, kuris dažniausiai pašalinamas naudojant specialias apsaugos priemones, o biologinė tarša, susidariusi dėl kūno irimo proceso.

„Kvapas gal net yra lengviausias iššūkis. Mes naudojame profesionalias dujokaukes, todėl visiškai nejaučiame jokio kvapo. Visa aplinka yra toksiška. Įsivaizduokite – mėnesį laiko šiltame kambaryje gulėjo apie 80 kilogramų mėsos.

Skamba makabriškai, bet taip yra. Natūraliai išsiskiria toksinai ir aplinkai pavojingos medžiagos, todėl laikomės visų saugos reikalavimų“, – aiškina E. Valys.

Jo teigimu, pirmiausia sunaikinami vabzdžiai, atliekama dezinfekcija, o didžiausias iššūkis tampa įsigėrusio kvapo pašalinimas.

„Norisi, kad nei artimiesiems, nei kaimynams nereikėtų kentėti. Ypač vasarą daugiabučiuose tampa neįmanoma net langų atsidaryti“, – sako jis.

Sukrečiantys atvejai darbe

Per darbo metus E. Valys matė ne vieną sukrečiantį vaizdą, tačiau labiausiai jam įsiminė keli konkretūs atvejai. Vienas jų – Vilniuje rastas žmogus, kurio kūnas bute buvo išgulėjęs net metus.

„Vienas įsimintiniausių atvejų buvo Vilniuje. Daugiabutyje kūnas buvo išgulėjęs metus laiko. Per tą laiką jis buvo mumifikavęsis. Vėliau, kai artimieji pradėjo tvarkyti butą, nešė šiukšles ir vienu metu tarp jų pamatė kyšančias kojas.

Taip kūnas ir buvo rastas. Žmogus buvo kaupikas, o keturių kambarių butas buvo iki pažastų užverstas šiukšlėmis“, – prisiminė jis.

Ne mažiau pašnekovui įsiminė ir savižudybės vietos tvarkymas, kuris, pasak jo, psichologiškai palieka itin stiprų įspūdį net ir prie įvairių situacijų pripratusiems specialistams, nes tenka susidurti su ypač smarkiai užteršta aplinka ir itin sudėtingais valymo darbais. 

„Žmogus nusižudė nusišovęs. Vaizdas buvo tarsi Kventino Tarantino filme – visa siena aptaškyta smegenimis. Visa tai taip pat reikėjo sutvarkyti“, – pasakoja pašnekovas.

Dar vienas atvejis jį sukrėtė ne tiek dėl vaizdo, kiek dėl aplinkybių:

„Tai buvo Kaune. Namas buvo padalytas į dvi dalis. Vieną rytą šeima atsibunda ir nesupranta, kas vyksta. Jų lova stovėjo prie bendros sienos su kaimynu, o ta siena jau buvo pilna kirmėlių, kurios lindo iš kaimyno pusės. Net į jų lovą jų buvo prikritę. Pasirodo, kaimynas už sienos buvo miręs jau prieš tris savaites“.

Svarbiausias tikslas – palengvinti artimųjų naštą

Nors daugelis neįsivaizduoja, kaip įmanoma kasdien dirbti tokį darbą, pats E. Valys sako į jį žiūrintis kaip į galimybę padėti žmonėms sunkiausiu jų gyvenimo momentu.

„Didžiuojuosi tuo, ką darau, nes emociškai palengvinu artimųjų netektį. Kai galvoje turi gražius prisiminimus apie artimą žmogų, tikrai nenori gramdyti jo kraujo nuo parketo ar linoleumo, rinkti kūno likučių ar kirmėlių“, – sako pašnekovas.

Specialistas teigia, kad jų darbas yra pasirūpinti viskuo nuo pradžių iki galo – sutvarkyti ir dezinfekuoti patalpas taip, kad žmogui atėjus į butą, kuriame mirė jo artimasis, jam nebereikėtų viso to matyti ar tvarkyti pačiam.

Pasak jo, po atliktų darbų patalpos būna paruoštos tolimesniems veiksmams – remontui, iškraustymui ar kitam naudojimui.

„Galbūt būtent tai mane ir motyvuoja. O iš kitos pusės – „nothing personal, just business“ (liet. nieko asmeniško, tik verslas)“, – atvirai kalba jis.