Po maždaug pusmečio trukusio susirašinėjimo ir daugybės skambučių, Lietuvos Respublikos prezidentūra pagaliau teikėsi priimti Akmenės gyventoją Benediktą Švažą. Iš kito Lietuvos krašto į sostinę vyras atvyko turėdamas vieną, nelabai smagų, tikslą – grąžinti prezidentūrai kadaise už nuopelnus Tėvynei gautą Sausio 13-osios atminimo medalį.
Naikinamas kraštas
„Vakaro žinioms” B.Švažas sakė, kad taip jį pasielgti privertė keletas priežasčių.
„Kai 1991 metais skubėjome prie parlamento, negalvojome nei apie apdovanojimus, nei apie kažkokį atlygį. Visi puikiai supratome, kad jaunutei, tik ką atkurtai Lietuvos valstybei kyla pavojus, ir mūsų, čia gyvenančių pareiga yra ją apginti.
Tikėjome, kad savo sveikata ir gyvybe rizikuojame tam, kad sukurtume geresnį gyvenimą savo vaikams ir anūkams. Tam, kad patys galėtume kurti tokią Lietuvą, kur gera būtų visiems, o ne tik saujelei nomenklatūrininkų. Kur visi būtų lygūs prieš įstatymą, o teismai nesivadovautų Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkyje” aprašytais principais.
Svajojome apie klestinčią ir gražėjančią savo gimtinę, o ką šiandien turime? Valdininkų ir teisėsaugos savivalę, naikinamą kraštą, žlugdomą ekonomiką ir nuo savo žemės varomus žmones” – nuomonę išsakė vyras.
Prezidentas tyli
Atkreipė B.Švažas dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje vis labiau stiprėja kitaminčių ar vienai „teisingai” politikai nepritariančiųjų persekiojimas.
„Suprantu, kad Sovietų Sąjungoje buvo viena partija ir viena tiesa, nes ten viskas buvo paremta šiuo principu. Bet visiškai nesuprantu, kodėl jis vis plačiau taikomas šiandieninėje, atrodytų, demokratinį vystymosi kelią pasirinkusioje Lietuvoje, – stebėjosi Akmenės gyventojas. – Šiandien jau nebegalima nematyti to, kad yra atvirai persekiojami valdančiųjų kritikai ar viešą interesą, kaip kad aš, bandantys ginti asmenys.
Iš turinčių savo nuomonę yra tyčiojamasi, jie yra marginalizuojami ir gąsdinami. Kitaip sakant, valdžia ir valdininkai teisėsaugos rankomis siekia susidoroti su tais, kurie nebijo sakyti tiesos. Todėl vis labiau daugėja bijančių, kas turintiems valdžią atveria naujas persekiojimo galimybes. Prezidentas yra tas asmuo, kuris lyg ir galėtų kažką pakeisti, tačiau jis apsimeta, kad visų šių blogybių nepastebi.
Tiek norėdamas atkreipti jo dėmesį, tiek protestuodamas prieš tai, kuo šiandien verčiama Lietuva, aš ir nusprendžiau grąžinti gautą apdovanojimą, nes tikrai ne už tokią gimtinę kovojome ir ne apie tokią ją svajojome.”
Įdomu tai, kad nors B.Švažas iš anksto informavo prezidentūrą, jog norėtų, kad jį lydėtų žurnalistai, iš institucijos buvo gautas neigiamas atsakymas.
„Kadangi eisiu ten vienas, tai net nežinau, kas manęs laukia. Arba jie ten mane užsidarę kankins, kad kiti taip nesugalvotų pasielgti, arba labai turi ką slėpti”, – ironizavo vyras.
Darbuotojai bandė atkalbėti
Po susitikimo B.Švažas juokavo, kad pasitvirtino pirmoji prognozė.
„Atėjo su manim susitikti prezidentūros kanclerė, jos padėjėja, prezidento patarėjas ir, berods, teisininkė. Pusę valandos klausiau jų priekaištų dėl to, kad stojau ginti viešo intereso ir vis dar bandau šioje šalyje ieškoti teisybės. Pasijaučiau, kaip koks pagautas ir perauklėjamas nusikaltėlis. Nepaisant visų jų kalbų dar kartą patvirtinau, kad atvykau tam, jog medalį grąžinčiau ir tai padarysiu. Toks mano nusiteikimas labai nepatiko prezidento patarėjui, todėl jis mus paliko”, – patirtimi S.Daukanto aikštės rūmuose dalinosi vyras.
Tuomet, pasak B.Švažo, iniciatyvą perėmė trys likusios moterys.
„Jos dar pusvalandį bandė mane atkalbėti nuo medalio grąžinimo. Galiausiai, kai ir jos suprato, kad kitaip nebus, pagaliau teikėsi medalį paimti. Surašė priėmimo perdavimo aktą. Tik man keista, kad kanclerė, nors jį ir pasirašė, neuždėjo nei kanceliarijos, nei savo asmeninio antspaudo. Kiek žinau, pagal juridines taisykles, tai turėjo būti padaryta. Kita vertus, galbūt tai galima vertinti kaip jų požiūrio į mane išraišką – norėjai grąžinti, priėmėme, bet žinok savo vietą, – garsiai svarstė B.Švažas. – Nors tas ne tiek jau svarbu. Medalį grąžinau, tad dabar belieka tikėtis, kad šis „signalas” bus išgirtas. Tik įdomu, kas išgirs pirmieji – esantieji valdžioje ar tie, kurie kartą jau savo kūnais apgynė šią valstybę nuo priešų…”
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook
