79-erių Kazimieras Masilionis – vienintelis Lietuvoje žmogus, turintis savo privačius maldos namus. Kad Radviliškio rajone esančiame Rokonių kaime pastatytų bažnyčią, jis nepagailėjo ir 1 mln. eurų. Kazimieras dosniai pinigus dalina ir savo krašto jaunimui, o dukroms ir anūkams kas mėnesį išmoka algą. Vyras sako – jeigu liktų basas, bet turėtų jaunystę, greitai ir vėl taip prasisuktų.
Bažnyčią paskyrė Landsbergiui ir Adamkui
Laidos „Nepaprasti žmonės“ herojus Kazimieras Lietuvoje išgarsėjo praėjusiais metais. Žiniasklaida tiesiog veržėsi pasikalbėti su šiuo optimizmo nestokojančiu Rokonių kaimo gyventoju. Ir ne be reikalo – beveik 80 m. sulaukęs Kazimieras skraido ultralengvaisiais lėktuvais, važinėja automobiliais, ūkininkauja, yra savo kraštiečių mecenatas. O prieš metus užsimojo dar ir bažnyčią pastatyti. Kaip pasakoja pats, sėdėti vietoje net ir tokiame amžiuje jis tiesiog negali.
„Aš skaitau, kad čia viskas normaliai. (…) Be darbo būtų neįdomu, be judesio kokio nors, be važiavimų, be skraidymų. Atsikeliu ryte ir pirmiausia žiūriu, kad būtų geras oras, kad galima būtų skraidyti. (…) O vakare – į medžioklę“, – pasakoja vyras.
Žmonių nuomonių apie tai, jog Rokonių kaime užsimojo pastatyti bažnyčią, vyras sako sulaukęs įvairių, bet, kaip teigia pats, visiems juk neįtiksi.
„Vieni juokėsi, sakė: „durnius, kam statė tą bažnyčią, milijoną sukišo, geriau būtų kur nors vilą kokią nusipirkęs, dar ką nors“. Man daugiau nieko nereikia – turime gryčią kaime, turime kur apsistoti Palangoje ir viskas, užtenka“, – tikina laidos herojus.
Pačią 1 mln. eurų kainavusią bažnyčią Kazimieras pasakoja tvarkęs savo nuožiūra – jokių nurodymų iš dvasininkų negavo, tik pasitarė su žmona Vitalija. „Konkurencijos nėra, (…) rinkliavos nerinkome jokios, prieš nieką atsiskaityti neturime, ką norime, tą darome“, – sako jis.
Dabar privačių maldos namų interjerą puošia ąžuolinės skulptūros, antikvariniai baldai, atgabenti iš Vokietijos. Kazimieras net ir rūbus kunigams supirko, kad šie be rūpesčių atvažiuotų laikyti mišių.
Nors žmonės siūlo aukoti bažnyčiai, vyras sako jų paramos priimti nenorintis – tikina, kad su žmona prižadėjo Dievui bažnyčią pastatyti be aukų. Vis dėlto dabar aukų dėžutę bažnyčioje jau galima rasti. „Būtų jos nebuvusios, bet pasakė, kad bažnyčia nesiskaito bažnyčia, jei nėra. Piligrimai ateina, nori bažnyčiai paaukoti, o nėra kur padėti pinigų“, – aiškina Rokonių kaimo įžymybė.
Kazimieras pusę savo bažnyčios yra dedikavęs profesoriui Vytautui Landsbergiui, o kitą pusę – prezidentui Valdui Adamkui. Kaip sako pats laidos herojus, kad jų garbei pastatyta bažnyčia, šie net nežino, tačiau vyras dėl to nei kiek nesikremta.
„Man ant dūšios labai gera, aš dabar galiu ramiai mirti, nes įvykdžiau pažadą – sakiau: kas išvarys iš Lietuvos rusų armiją, tai atsidėkosiu, kuo galėsiu. Tai ir atsidėkojau“, – tvirtina Kazimieras.
Su vienu iš savo herojų – prezidentu V. Adamkumi – Kazimieras yra susitikęs ir gyvai, tiesa, kai bažnyčios dar nebuvo. 2010 m. vasarą prezidentas su žmona Alma lankėsi Rokonyse. Prieš rinkimus Kazimieras kaime suvirino geležinį kryžių, kurį V. Adamkus panoro apžiūrėti. Tada jis ir užsuko pas vyrą į svečius. Atsiklausęs prezidento leidimo, Kazimieras savo namo sieną papuošė lenta, žyminčia šį vizitą. Sako, tos dienos pamiršti negali visas kaimas – tokio garbingo svečio iki tol jie dar nebuvo turėję.
Anglijoje studijuojančiai merginai nepagailėjo ir 36 tūkst. eurų
Turbūt ne vieną stebina, iš kur pas pensijos sulaukusį Kazimierą tokie turtai ir tokios galimybės. Dar sovietiniais laikais Kazimieras naminėmis sutartimis buvo iš žmonių susipirkęs 500 hektarų žemės. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir prasidėjus privatizacijai, jis greitai tapo stambiausiu ūkininku Radviliškio rajone. Dabar Rokonių kaime jam priklauso didžioji dalis sodybų, o sklypų vyras turi ir gretimose gyvenvietėse.
Kazimieras pasakoja būdų prasisukti ieškojęs visada. Pavyzdžiui, dėl to, kad gautų daugiau gazolio, kadaise net oficialiai išsiskyrė su savo žmona, nors ir toliau gyveno kartu. „Rusų laikais gyvenome Kaune, turėjome didelį namą, šiltnamius. Gazolio duodavo šildymui vienai šeimai 3 tonas, o daugiau – iš kur nori. Tai išsiskyrėme, pasidarėme dvi šeimos, gavome 6 tonas“, – juokiasi pašnekovas.
Dabar Kazimiero alga, kaip sako pats, yra didesnė nei prezidento. Vyras savo turimą žemę nuomoja, nuolat į ką nors investuoja – tikina, jog svarbu, kad pinigai nestovėtų. Nuspręsti, kur juos padėti, jam esą visiškai nesunku. Pavyzdžiui, Rokonių kaimo gyventojas aktyviai remia savo kraštiečius, kurių finansinės galimybės yra mažesnės.
„Nudvėsė karvė, vaikų yra – perkame karvę, nunešė stogą vėjas vienam žmogui – dengiame stogą. Pagal galimybes. Čia nedidelės sumos gaunasi, bet per metus susidaro“, – neslepia laidos herojus.
Iki šiol, kaip spėja Kazimieras, savo krašto žmonėms jis yra nupirkęs apie 30 automobilių, 15 karvių. Be to, šiuo metu viename iš savo sklypų Kazimieras tvarko namą, kuriame žada apgyvendinti kleboną. Sako, jog remontas atsieis maždaug 30–40 tūkst.
Lyg to nebūtų gana, Kazimieras užsiima ir mecenatyste – apmoka studijas jauniems žmonėms, kurie patys jų neįpirktų. Štai ir dabar jo remiamos mokslus kremta dvi merginos. Vienai iš jų, studijuojančiai Anglijoje, jis neseniai pervedė 36 tūkst. eurų sumą, skirtą tiek mokslams, tiek pragyvenimui už visus metus.
Vis dėlto, kaip atvirauja Rokonių gyventojas, atsiranda ir norinčių pasinaudoti tokiu jo dosnumu.
„Atvažiavo vienas veikėjas, (…) sako: „Kazimierai, girdėjau, kad gali padėti“. Paprašė 5 tūkst. eurų. Sako: „jei nepadėsi, aš nusižudysiu“. Išeinu į lauką, o jo automobilis – man tik pasvajoti, su kokiu atvažiavo, gal kokius 200 tūkst. kainuoja. Aš jam sakau: „va, aš tau duodu tuos pinigus, dar pridedu 5 tūkst. ir palik man tą automobilį“. Tik susikeikė rusiškai, sėdo ir išvažiavo“, – prisimena vyras.
Nepamiršta Kazimieras ir saviškių – dukroms, žentams ir anūkams perka butus sostinėje, Palangoje. Be to, visiems jiems ir po algą kas mėnesį moka.
„Aš juos visus ubagais vadinu. Paskambinu bankui, kredito unijai, sakau: ubagams reikia algas mokėti. Visi žino kuriems“, – šmaikštauja laidos herojus.
Pensininkas neslepia jau surašęs testamentą ir paskirstęs savo turtą, kad vėliau nekiltų jokių barnių dėl jo dalybų. „Anūkams po 100 hektarų žemės, o dukroms – kas lieka“, – teigia jis.
Besiskundžiančius vadina tinginiais
Kazimiero gyvenimas – kupinas nuotykių ir pramogų. Viena iš jų – skraidymas ultralengvaisiais lėktuvais. Šią veiklą Kazimierui netikėtai pasiūlė vienas jo žemės nuomininkų. Būtent jis ir pilotavo lėktuvą per pirmąjį Kazimiero skrydį. Vyrui ši patirtis labai patikusi, todėl jis netrukus nusprendė ir pats mokytis pilotuoti lėktuvą.
Piloto licenziją, sako, gauti buvo sunku – sudėtingiausia dalis buvo teorija, o pats praktinis skraidymas ėjosi kaip per sviestą. Jo amžius, kaip tikina laidos herojus, šiai veiklai visiškai netrukdo.
„Jokių trūkumų dėl sveikatos nejaučiu. Pavyzdžiui, pakylu, būna turbulencija, būna, kad per sekundę nukrenti 5 metrus, bet visai nebaisu. Man dar įdomiau, kai turbulencija pamėto, negu kai sėdi kaip autobuse – tada visai nebeįdomu“, – aiškina Kazimieras.
Rokonių kaime vyras turi įsirengęs savo aerodromą – aikštelę, kur gali nusileisti lėktuvai iš visos Lietuvos. Šalia aerodromo dabar atsiradę ir Rokonių pilotų namai. Čia Kazimieras priima atskridusius pilotus, vaišina juos arbata. O lėktuvo keleiviams, kuriems pilotuoti nereikia, dar ir alaus duoda – žinoma, ne iš parduotuvės, o savo gamybos. Sako alų dariusi dar jo mama, o susituokęs su žmona Vitalija, Kazimieras tuo pradėjo užsiimti ir pats. Kad svečiams būtų linksmiau, Kazimieras neretai į rankas pasiima armoniką. Sako, jo niekas groti nemokinęs – išmoko pats iš klausos.
Kazimieras neslepia – žmonės jį dažnai pavadina milijonieriumi, o jį nuo tokių kalbų tik juokas ima, jam tai vienodai rūpi.
„Jei dabar rasčiau 100 milijonų ant kelio, sau nė kiek nepasilikčiau, nė vieno euro. Pirmiausia bažnyčias paremčiau, vaikų namus, mokinius, kurie nori mokytis, sužinočiau, kad kam nors dar rimčiau ko reikia. (…) Ir dar nupirkčiau vaistų tiems valdžios vyrams, kuriems reikia pasigydyti.
(…) Jeigu būtų mano valia – man valdžios nereikia. Aš darau viską, kas galima, kas teisinga, kad žmonėms būtų geriau, kad galėčiau žmonėms padėti. O iš valdžios aš naudos nematau jokios, tik valdžiai dėkoju, kad NATO ir Europos Sąjunga taiką palaiko, apsaugo nuo karo“, – rėžia Kazimieras.
Pats eiti į politiką ir daryti tvarkos valdžioje vyras sako niekada nesvarstęs. „Gink Dieve, čia pats baisiausias dalykas. Mano nuomone, į politiką teisingi, tvarkingi, protingi žmonės labai atsargiai eina“, – sako jis.
Vis dėlto laidos herojus džiaugiasi tiek savo nugyventu gyvenimu, tiek tuo, kokią Lietuvą dabar turime.
„Lietuva niekada taip gerai negyveno – nei anais laikais, nei baudžiavos laikais, nei rusų laikais. Dabar ką nori valgai, ką nori perki, jeigu turi pinigų, o rusų laikais turėjai pinigų, nueini į krautuvę, kanopos stovi tiktai, viskas. Dabar mašinų kiemai pilni, mobilieji kišenėse, nori skraidai, nori lėktuvą perki, nori važiuoji į Vokietiją, į Angliją. Kada gyveno taip Lietuva? Niekada. Ir kas dejuoja, kad blogai, yra visi tinginiai arba pijokai.
Man duokite šiandien jaunystę, (…) pasiimkite viską, ką turiu, viską iki galo, palikite tik žmoną ir mane ir po 20 metų aš vėl visko turėsiu“, – tikina Kazimieras.
Šaltinis: LRT.LT
