Paaiškino, kodėl atsiranda „seno žmogaus kvapas“: yra 1 priežastis

Tai kvapas, kurį dauguma esame pajutę – šiek tiek primenantis pelėsį, su senų baldų ar kartono prieskoniu. Jis dažnai siejamas su senyvo amžiaus žmonėmis, bet priešingai nei vyraujantys stereotipai, šis kvapas nėra susijęs su higiena. Jo atsiradimą lemia biologinis procesas, vykstantis kūne žmogui senstant.

Mokslininkai nustatė, kad šis vadinamasis „senų žmonių kvapas“ iš tiesų egzistuoja. Ir nors kasdienis dušas ar kvepalai gali trumpam jį užmaskuoti, problema slypi giliau – pačioje odoje, rašė Vice.

Kodėl atsiranda „seno žmogaus kvapas“?

„Seno žmogaus kvapas atsiranda dėl lipidų peroksidacijos ant odos“, – aiškino Leslie Kenny, sertifikuota „Bulletproof“ trenerė ir „Oxford Healthspan“ įkūrėja.

Pagrindinis kaltininkas – junginys, vadinamas 2-nonenalu, kuris yra riebalų oksidacijos šalutinis produktas. Senstant, mūsų oda gamina mažiau antioksidantų ir lėčiau regeneruoja ląsteles, tad šis junginys kaupiasi ir ima skleisti nemalonų kvapą.

„Kvapas niekur nedingsta. Negalite to užmaskuoti kvepalais. Tai tik sukuria dar blogesnį kvapų derinį“, – sako L. Kenny.

Sprendimas – ne vonios kambaryje, o lėkštėje

Laimei, pasak L. Kenny, yra natūrali priemonė, galinti padėti sumažinti šio kvapo intensyvumą – grybai. Būtent taip, sprendimu gali tapti grybų valgymas.

Grybuose gausu ergotioneino – galingo antioksidanto, padedančio sustabdyti lipidų peroksidaciją, ir spermidino – natūralaus junginio, skatinančio autofagiją – organizmo vidinį ląstelių „apsivalymo“ procesą.

„Grybai yra puikus maistas kovai su šiuo kvapu“, – sako Kenny.

Ypač naudingi – šitake grybai ir gluosninės kreivabudės, kuriose šių medžiagų gausu.

Nauda neapsiriboja vien nemalonaus kvapo mažinimu. Tyrimai rodo, kad grybus vartojantys žmonės gali sumažinti kognityvinių funkcijų prastėjimo, atsparumo insulinui ir kai kurių vėžio rūšių riziką, sustiprinti kaulus ir imunitetą.

„Grybus verta pradėti valgyti kuo anksčiau – ypač hormoninių pokyčių metu, pavyzdžiui, perimenopauzės laikotarpiu. Tačiau niekada nevėlu“, – pataria L. Kenny.