Vilnietės Vikos 4 mėnesių sūnelis mirė jai ant rankų: išgirdus jos istoriją, ašaras braukia visi

Apie mažų, vos gimusių kūdikių netektis kalbėti vis dar sunku, o prisiminti patirtą skausmą yra be galo jautru, tačiau tylėjimas skausmo nesumažina. Tokią mintį galėtų patvirtinti vilnietė Vika Karlonė, kuriai gyvenimas nepagailėjo beveik nepakeliamų išbandymų – 2 vaikų netekčių.

Pašnekovė Vika – VšĮ „Angelo mama“ iniciatyvos kūrėja, kuri buria vaikų netekusias mamas ne užsidaryti savyje, o pasistengti išgyventi ir išjausti vaikelio netektį. Pokalbio metu ji pabrėžė, kad net jeigu mažylio šiame pasaulyje nebėra, mama visuomet išliks mama – tik angelo.

Šią iniciatyvą sukurti ją paskatino dviejų jos pačios vaikelių netektys. 2016-aisiais vos keturių su puse mėnesio sūnelis Eteris mirė jai ant rankų, o 2017-aisiais Vika patyrė persileidimą ir neteko, kaip pati jaučia, dukrelės Glorijos.

Pirmojo vaikelio laukimas ir Edwardso sindromas

Mintimis nuklysdama į prisiminimus Vika prisiminė džiaugsmingą 2015 metų laiką, kai sužinojo, kad laukiasi Eterio. Ji pasakojo, kad tai buvo jos trečiasis nėštumas, o broliuko jau laukė du vaikai namuose.

Pašnekovė dalijosi, kad šis nėštumas nebuvo išskirtinis – viskas jau įprasta, pažįstama ir gražu. Tuo metu ji nejautė jokių sveikatos pokyčių ar kitų ženklų.

„Nors sveikata tuo metu nešlubavo, bet viduje turėjau kažkokią nuojautą. 36-ą nėštumo savaitę nuvykome į eilinę apžiūrą, o tuomet gydytojai pastebėjo, kad kažkas yra ne taip.

Pirmiausia jiems nepatiko vaikelio širdies ritmas. Vėliau jie pamatavo jo dydį ir pastebėjo, kad kūnelio proporcijos neatitinka nėštumo savaitės – jis buvo mažesnis, nei turėtų būti“, – pirmaisiais bėdas išdavusiais signalais dalijosi Vika.

Pasak jos, visai netrukus buvo atlikti išsamesni tyrimai, o pašnekovė tebeprisimena akimirką, kai gydytoja pranešė, kad vaikeliui ne viskas gerai.

Vika pasakojo, kad tiek informacijos ir tegavo – nieko konkretaus apie diagnozę tuo metu nei ji, nei medikai nežinojo.

„Vėliau atlikome genetinius tyrimus ir jie parodė, kad laukiuosi sūnaus, turinčio Edwardso sindromą. Šiek tiek papasakosiu apie jį, kad geriau suprastumėte.

Daugelis žino Dauno sindromą – tai 21-os chromosomos pakitimas. Edwardso sindromas yra susijęs su 18-os chromosomos pakitimu.

Dėl šio chromosomų pakitimo vaisiui vystantis atsiranda įvairių organizmo raidos sutrikimų. Kokie jie bus, labai individualu – kiekvienas vaikas yra skirtingas.

Mūsų atveju, kai sūnus gimė, buvo matyti, kad pakitimų jis turėjo palyginti nedaug, bent jau išoriškai, tačiau pagrindinė problema buvo širdis – ji nebuvo normaliai išsivysčiusi į keturis skilvelius. Galima sakyti, buvo susiformavęs vienas darinys su tam tikrais pratekėjimais“, – pasakojo ji.

Turėjo priimti diagnozę ir pagimdyti sūnų

Išgirdusi apie Edwardso sindromą Vika pradėjo ieškoti internete nuotraukų, kaip atrodo jį turintys vaikai. Pasak jos, „Google“ paieškoje jų beveik nebuvo.

Pašnekovė pasakojo, kad tuo metu susimąstė, kodėl taip yra, tačiau pradėjus domėtis plačiau paaiškėjo, kad jį turintys vaikai dažniausiai neišgyvena.

„Tai nėra Dauno sindromas, kai žmonės gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Edwardso sindromo atveju tik labai maža dalis vaikų pasaulyje sulaukia dešimties metų.

Tuomet pradėjau ieškoti informacijos anglų kalba. Ten radau daugiau medžiagos, daugiau nuotraukų.

Tada pirmą kartą labai aiškiai supratau, kad man teks atsisveikinti su savo sūnumi. Niekas nežino, kas bus rytoj, bet suvokiau, kad ši patirtis ateina į mano gyvenimą“, – atvirai pasakojo Vika.

Pašnekovė neslėpė, kad šis etapas buvo be galo sunkus ir ji niekam nelinkėtų to patirti. Vis tik kadangi ji anksčiau buvo praėjusi emocinio ir dvasinio intelekto mokymus, gebėjo užsiimti savireguliacija ir panaudoti savo vidinius įgūdžius.

Vika pasakojo, kad tuo metu iš visų jėgų stengėsi nepasinerti į pabaigos neturinčius svarstymus – kodėl, kas būtų, jeigu viskas būtų kitaip? Ji pasakojo, kad tuo metu stengėsi sau leisti išbūti tame momente, priimti situaciją, o tai padovanojo jai gražių patirčių.

„Aš galėjau būti su savo vaiku iki pat galo. Galėjau jį išnešioti tiek, kiek mums buvo skirta. Iš tikrųjų su Eteriu pilvelyje išbuvome net iki 41-os savaitės. Pagal medicininius standartus nėštumas jau buvo per ilgas, gydytojai norėjo skatinti gimdymą.

Vis tik labai pasitikėjau savo intuicija. Pasirašiau, kad pati prisiimu atsakomybę ir dar laukiau. Gimdymas prasidėjo apie 40 savaitę, bet jis buvo labai neįprastas.

Juokauju, kad gimdžiau beveik savaitę. Sąrėmiai prasidėdavo, nurimdavo, vėl sugrįždavo. Nebuvo įprasto gimdymo proceso. Tai buvo labai savitas kūno santykis su tuo, kas vyksta.

Galiausiai pagimdžiau pati. Eteris gimė 41-ą savaitę, kojomis į priekį, todėl gimdyme dalyvavo daugiau gydytojų nei įprastai“, – dalijosi ji.

„O dar nemirė?“

Šį pasaulį Eteris išvydo nekvėpuodamas. Tuo metu medikai Vikos paklausė – ar gaivinti – o ji kartu su vyru aiškiai pasakė, kad gaivinimas reikalingas.

Kol vaikelis buvo medikų rankose, gydytojai tėvams pasiūlė atsisveikinti su kūdikėliu – jie paliko mamą ir Eterį, o Vika širdyje pajuto, kad kol kas mažylis šeimoje dar pabus.

„Ir iš tikrųjų jis pradėjo atsigauti. Po poros valandų atėjo gydytoja ir pasakė: „O dar nemirė?“ Tuo metu tai nuskambėjo labai keistai. Dabar jau medikai taip tikrai nebekalba, bet tada buvo kitaip.

Kadangi jo būklė stabilizavosi, mus perkėlė į intensyvios terapijos skyrių. Mane taip pat perkėlė ten, kad galėčiau būti šalia visą parą.

Aš jaučiausi labai stipriame ryšyje su Eteriu. Turėjau vidinį jausmą, kad jam viskas bus gerai tiek, kiek gali būti“, – dalijosi Vika.

Nors niekas netikėjo Eteriu ir jo galimybe kovoti už savo gyvybę, vis tik berniukas stiprėjo tiek, kiek galėjo. Jį Vika netgi pati maitino, tiesa, su pagalba.

Vika dalijosi, kad tai buvo savotiškas stebuklas, nes įprastai vaikai, turintys Edwardso sindromą, miršta dar gimdoje, o jeigu ne – gimdymo metu. O Eteris pamažu sulaukė pirmosios savaitės ir pirmojo mėnesio, kiekvieną dieną su juo tėvai priėmė kaip dovaną.

„Praėjus maždaug mėnesiui po gimimo, išvykome namo. Kiek prisimenu, gydytojai sakė, kad bent jau jų praktikoje mes buvome pirmieji, kuriems pavyko iš ligoninės išvykti su Edwardso sindromą turinčiu kūdikiu.

Eteris gimė balandžio 25 dieną, o namo grįžome gegužės pabaigoje. Aš dar net spėjau darže ravėti, tvarkytis, gyventi įprastą gyvenimą, tačiau po mėnesio pradėjome matyti, kad jam darosi vis sunkiau.

Jis taip ir nepriaugo svorio. Iš ligoninės išvyko sverdamas apie 2,6 kilogramo ir tas svoris praktiškai nebekito. Širdelė tiesiog neleido organizmui augti.

Reikėjo padėti jam tuštintis, bet daugiau rimtų išorinių sindromo požymių jis neturėjo. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad tokie vaikai gimsta labai deformuoti, bet pas mus taip nebuvo. Jis tiesiog buvo labai mažas berniukas“, – prisiminė Vika.

Sukakus maždaug dviem mėnesiams pašnekovė pradėjo pastebėti, kad Eteris nuolatos kenčia skausmus, o jo organizmui tampa vis sunkiau prisitaikyti prie augimo. Visą tą laiką ji praleido jį laikydama ant rankų.

Mama pasakojo, kad tuo metu jautė, jog taip vaikeliui mažiau skauda, tačiau nors kovojo su skausmais, Eteris vis tiek dar gyveno.

„Mes važiuodavome į miestą, lankydavome artimuosius. Didžiausia mūsų kelionė buvo į Nidą. Ten visi kartu praleidome laiką.

Man labai norėjosi, kad jis pamatytų gražiausias Lietuvos vietas. Kad ir kiek jam buvo lemta būti šiame pasaulyje, norėjau, kad tas laikas būtų pilnas gyvenimo. Toks jis ir buvo“, – dalijosi mama.

Eteris mirė mamai ant rankų

Vika pasakojo, kad vaikeliui sulaukus maždaug 2 mėnesių, ji jau nebegalėjo jo maitinti pati. Mama sakė, kad turbūt dėl streso ir išgyvenimų visas pienas pradingo, tad vaikelį jie maitino mišinuku.

Pašnekovė dalijosi, kad tuo metu ji jautė poreikį apsivalyti – kurį laiką badauti. Pasak jos, tai buvo sąmoningas sprendimas, kurio poveikiu ji buvo domėjusi jau anksčiau.

„Kai baigiau badavimą ir pradėjau vėl normaliai valgyti, praėjo vos kelios dienos ir tada Eteris išėjo. Iki šiol prisimenu tą jausmą – buvau labai rami, labai skaidri viduje. Tarsi kažkam pasiruošusi.

Tą rytą pabudau ir pirmiausia nustebau, kad buvau beveik visą naktį išmiegojusi. Iki tol jis nuolat mane žadindavo – reikėdavo maitinti, paimti ant rankų.

Pažiūrėjau ir supratau, kad jis seniai nevalgė. Bandžiau paruošti mišinį, pamaitinti, bet mačiau, kad jis nebenori ir tada labai aiškiai pajutau – jau paskutinės mūsų akimirkos.

Paskambinau vyrui, pasakiau, kad grįžtų namo pietų, bet manau, jis suprato, kad ne dėl pietų jam skambinu.

Kol stovėjau viena namuose su Eteriu ant rankų labai aiškiai jutau, kaip jis įkvepia paskutinius savo įkvėpimus. Būtent tuo metu vyras jau lipo laiptais į antrą aukštą.

Iki šiol prisimenu tą akimirką, kai jis uždėjo koją ant paskutinio laiptelio, o Eterio širdis suplakė paskutinį kartą. Aš tiesiog pažiūrėjau į vyrą ir pasakiau: „Viskas… Iškeliavo“, – pasakojo Vika.

Pašnekovė neslėpė, kad skausmas, kurį ji juto tuo metu, buvo turbūt didžiausias, kokį žmogus gali patirti. Ji pasakojo, kad neilgai trukus paskambino medikams, pranešė, kad vaikelis mirė.

Atvykus pagalbai, medikai konstatavo mirtį ir, Vikos nuostabai, vaiko kūnelį paliko su tėvais namuose, o mama su tėčiu turėjo vykti susitvarkyti dokumentų, išsiimti mirties liudijimo.

„Emociškai tai labai stiprus etapas. Vienu metu išgyveni didžiulį šoką, o kartu gyvenimas nesustoja. Atsimenu, kad vaikai grįžo iš mokyklos ir darželio ir reikėjo jiems pasakyti, kad brolis mirė.

Vyresnioji dukra jau suprato, kas yra mirtis, o sūnus buvo dar visai mažas. Kai pasakėme, kad brolis mirė, jis nesuprato, ką tai reiškia.

Reikėjo paaiškinti paprastai – kad brolis nebeužaugs, su juo nebežais, nespardys kamuolio, kad jo kūno greitai nebebus ir tik tada jis pradėjo suvokti“, – skaudžiomis akimirkomis dalijosi ji.

Visai šeimai kartu susirinkus prie stalo vyko vidinis atsisveikinimas – ašaros, pokalbiai ir buvimas kartu. Vika pasakojo, kad po to vaikai išėjo į kiemą žaisti, ji ėmė tvarkyti namus, o vyras pradėjo rūpintis Eterio karsteliu.

Atsisveikinus su Eteriu – dar viena netektis

Visai netrukus pašnekovė pasakojo supratusi, kad fizinės Eterio formos neturi likti, tad šeima pasirinko kremavimą. Iki to maždaug parą laiko sūnelio kūnas buvo namuose, karstelyje.

Vika pasakojo, kad atsisveikinti su mažyliu atėjo tik patys artimiausi žmonės – tai buvo sąmoningas sprendimas siekiant ramybės.

„Labai stiprus momentas buvo paskutinį sykį uždaryti sūnaus karstą. Tokios akimirkos atrodo nepakeliamos, bet iš tikrųjų jos labai gydo. Labai svarbu pačiam dalyvauti procese – paliesti kūną, perrengti vaiką, padaryti viską, ką dar gali padaryti kaip mama ir tėtis.

Aš pati jį perrengiau naujais drabužėliais, o vyras uždarė karsto dangtį. Kadangi Eteris buvo toks mažytis, vyras vienas pats galėjo nunešti karstelį iki automobilio“, – pasakojo mama.

Vėliau Vika su vyru ir vaikais keliavo į krematoriumą. Ji pasakojo, kad teiravosi vaikų, ar jie nori dalyvauti kremavime, o vaikai pasirinko būti kartu.

Visa šeima stebėjo, kaip mažytis karstelis įvažiuoja į krematoriumą ir pamažu jį apima ugnies liepsnos. Vėliau visi laukė urnos.

„Labai keista, bet aš net jutau tą momentą, kada baigėsi pats kremavimo procesas. Tarsi viduje žinojau, kad Eterio kūnas jau perėjo į kitą formą.

Kai gavome urną, parsivežėme ją namo, vėliau sukviečiau draugus. Aš buvau sumontavusi filmuką apie Eterio gyvenimą – jis iki šiol yra „YouTube“. Žiūrėjome jį kartu, prisiminėme tuos keturis su puse mėnesio, kuriuos jis buvo su mumis.

Tiesiog norėjosi viską išgyventi iki galo, ne slėpti, ne bėgti, o priimti“, – sakė Vika.

Mama pasakojo, kad jai reikėjo laiko atsitiesti po sūnelio netekties, tačiau prabėgus metams, 2017-aisiais pasiekė nauja, visai šeimai džiugi žinia – ji laukiasi.

Deja, šis džiaugsmas šeimą lydėjo neilgai, nes nėštumas nustojo vystytis labai ankstyvoje stadijoje, tad nebuvo galima nustatyti, ko šeima laukėsi – berniuko ar mergaitės.

„Viduje kažkodėl jaučiau, kad tai mergaitė, todėl pati ją pavadinau Glorija. Dabar jeigu skaičiuočiau visus savo vaikus, sakyčiau, kad turiu keturis. Du auginu čia, o du – jau danguje. Mano viduje jie visi yra mano vaikai“, – šyptelėjo ji.

Siekia padėti vaikų netekusioms mamoms

Vika dalijosi, kad būdama ligoninėje, patyrusi Glorijos netektį, ji pamatė, kiek daug yra moterų, kurios išgyvena vaikelių mirtis. Gulėdama palatoje ji matė, kiek skausmo jos patiria ir kaip stipriai moterims trūksta emocinės pagalvos.

Vika pasakojo, kad medicininės pagalbos šiuo metu Lietuvoje yra pakankamai, vis tik supratimo apie tai, kaip būti šalia netektį patyrusios mamos, dar trūksta.

„Dėl to pradėjau viešai dalintis savo istorija. Norėjau parodyti, kad net ir tokią netektį galima integruoti į savo gyvenimą. Ne pamiršti, ne ištrinti, o priimti kaip savo istorijos dalį“, – sakė ji.

Anot Vikos, jai asmeniškai yra svarbu, kad vaikelio netekties tema netaptų tabu ir moterys nebijotų apie tai kalbėti.

Pasak jos, užspausti išgyvenimai niekur nedingsta ir anksčiau ar vėliau kiekvieną iš mūsų pasiveja.

„Kai leidžiame sau gedėti, kalbėti ir priimti, tampa įmanoma gyventi toliau. Ne be skausmo, bet jau be tos nepakeliamos naštos, kurią tenka nešti vienai“, – paaiškino ji.