Vyrą ir sūnų palaidojusi Dalia Ruplėnienė ryžosi atverti širdį: „Tokia, kokia buvau, jau niekada nebebūsiu“

Dalia Ruplėnienė, asmenybės brendimo ir tobulėjimo, kitaip holodinamikos, seminarų vedėja per gyvenimą patyrė du skaudžius likimo smūgius – prieš daugiau nei 12 metų palaidojo vyrą, „Dviračio šou“ kūrėją Gintarą, o prieš daugiau nei dvejus metus ir savo mylimą sūnų Domantą. Nors sunku net įsivaizduoti, kokį skausmą moteris turėjo išgyventi, vis tik dabar ji atvira – gyvenimas tęsiasi ir likusiųjų žemėje pareiga yra jį gyventi.

Naujienų portalui tv3.lt Dalia atvirai papasakojo apie savo santykį su netektimis dabar bei dalijosi, kad šiuo metu kasdienybė įprasta – ji daug dirba, o kuomet atranda laisvesnio laiko, susitinka su dukra, keliauja.

„Mes nesėdime vietoje. Turime ir sodybą, tai vasarą nemažai laiko praleidžiame ten. Tokia ir kasdienybė – sodyba, susitikimai, bendravimas“, – šyptelėjo Dalia.

Kasdienybėje jaučia vyro ir sūnaus buvimą šalia

Pasidomėjus, ar kasdieniame gyvenime dažnai aplanko mintys apie Gintarą, Dalia prisipažino, kad šiuo metu jau rečiau. Pasak jos, netektį teko išgyventi prieš 12 metų, dėl to laikas padėjo susigyventi, nuramino mintis.

Pašnekovė pasakojo, kad vadovaujasi požiūriu, jog tie, kurie persikelia į anapusinį pasaulį, vis tiek išlieka mumyse, o toks žinojimas ramina.

„Toks yra pojūtis, kad jie niekur nedingo. Jie tiesiog yra mūsų kasdienybėje, bet taip, kad nuolat apie tai galvočiau, tikrai nėra.

Kai kalbamės su dukra, tai prisimename Gintarą, Domantą, prisimename įvairius epizodus, tačiau praeina tam tikras gyvenimo etapas ir mes vis tiek gyvename toliau, integruojamės į šį gyvenimą“, – pasakojo Dalia.

Pasak jos, kiekvienam pravartu suprasti, kad netektį išgyvenęs žmogus jau niekuomet nebebus toks, koks buvo anksčiau.

„Čia visai kaip ir aš – tokia, kokia buvau iki Gintaro išėjimo, jau niekada nebebūsiu. Ateina tam tikri suvokimai, net sakyčiau, kad žmonės, patyrę daug skausmo, subręsta greičiau. Mes tampame kitokie – ne tiek stipresni, kiek brandesni“, – dalijosi pašnekovė.

Pasidomėjus, ar mintys apie 2024-aisiais netikėtai mirusį sūnų Domantą taip pat aplanko, ji nurodė, kad sūnus tarsi uždarė vartus, kurie buvo tarp jos ir Gintaro.

„Sakykime taip – dabar daugiau vyksta atsisveikinimas su sūnumi“, – aiškino Dalia.

Priimti netektis padėjo profesija

Nors pašnekovės gyvenimo kelias buvo pažymėtas giliomis patirtimis, vis tik pasidomėjus, kas padėjo jas išgyventi, Dalia nurodė – jos profesija. Pašnekovė yra holodinamikos mokytoja – ji vadovaujasi gilesniu požiūriu į amžinybę, tiki, kad niekas niekur taip paprastai neima ir nepradingsta.

„Mes tik keičiame savo pavidalus. Visi šiame kūne esame labai laikini, todėl svarbu, kaip gyvename, kaip vystome šią egzistenciją, kaip kuriame santykius su pasauliu ir su viskuo, kas mus supa. Tam mes ir atėjome.

Mano suvokimu, niekas niekur nedingsta. Kaip atėjome iš amžinybės, taip į ją ir sugrįšime. Kūnas yra laikinas, tad tai nėra vien filosofija – tai mano gyvenimas. Aš gyvenu tame suvokime“, – pasakojo pašnekovė.

Ji dalijosi, kad nors holodinamikos moko jau daugiau nei tris dešimtmečius, vis tik netektys padėjo pagilinti savo supratimą ir žinias apie pasaulio veikimą, leido joms įgauti ne tik teorinį, bet ir praktinį pavidalą.

Dalia taip pat pasakojo, kad vadovaujantis šiuo požiūriu geriau suvokiama, kad nuo pat gimimo žmogus jau ruošiasi savo mirčiai. Ji aiškino, kad tai reiškia nuolatinį savo minčių, kalbos ir veiklos stebėjimą.

„Manau, kad viskas yra požiūris. Jeigu žmogus nusprendžia, kad viskas sunku, liūdna ir yra bausmė, tai jam viskas ir bus sunku bei liūdna.

Jeigu žmogus priima, kad viskas yra mokymas, jis mokosi. Jeigu priima, kad galima gyventi lengviau, tuomet ir žiūri į gyvenimą lengviau“, – sakė ji.

Vyras per sapnus aplankydavo dažnai

Pasidomėjus, ar Dalia dažnai sapnuodavo Gintarą ir Domantą, pašnekovė nurodė, kad vyras sapnuose pasirodydavo dažnai.

Dalia atvirai pasakojo, kad vyrą ji sapnuodavo daugelį metų, o pirmuosius sapnus netgi buvo sunku atskirti nuo realybės.

„Tai tęsėsi ne vienerius metus. Mano patirtimi, labai skiriasi natūralios ir netikėtos mirtys. Kai žmonės išeina garbiame amžiuje, tai būna natūralus išėjimas. Atrodo, kad tam jau būna pasiruošta.

O kai mirtis netikėta, viskas vyksta visai kitaip. Tiek toms sieloms, tiek artimiesiems tai būna labai sudėtingas procesas, todėl sapnų tikrai buvo daug“, – dalijosi Dalia.

O štai Domantas, sūnus, sapnuose mamą aplanko rečiau. Dalia pasakojo, kad atrodo, jog Domantas tarsi uždarė šiuos vartus ir dabar gyvena visai kitame pasaulyje, o širdis jaučia, kad jam viskas gerai.

Pasidomėjus, kokiuose sapnuose jai dažniausiai pasirodydavo vyras, Dalia nurodė, kad jie – įvairūs, o prabėgus dvylikai metų sunku juos prisiminti.

„Kai išgyveni netektį, vis tiek patiri didžiulį šoką, o sapnuose būdavo įvairių pokalbių, įvairių situacijų. Vis tik nenorėčiau labai nagrinėti sapnų, nes nemanau, kad tai būtų teisinga ar tikslinga“, – aiškino ji.

Kasmet užperka mišias savo artimiesiems

Dalia taip pat pasakojo, kad kasdienybėje stengiasi pagerbti savo vyro ir sūnaus atminimus panašiai, kaip ir kiti lietuviai – ji per metines užperka mišias, prisimena mylimus vyrus savo šeimoje.

Pasak pašnekovės, nors tai – nieko ypatingo ar išskirtinio, tačiau vien žinojimas, kad jie dalyvauja pokalbiuose, yra malonus:

„Mes prisimename, juokiamės, žiūrime nuotraukas. Jie yra su mumis kiekvienoje dienoje.“

Vis tik taip pat Dalia laikosi požiūrio, kad gyvieji turi savo gyvenimus, o mirusieji – savo. Pasak jos, ne veltui yra malda „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie“.

„Kartais galvoju, kad ir šis pokalbis yra tam tikras prisiminimas, bet kartu ateina suvokimas, kad jau užtenka. Mirusieji nori ilsėtis, o sielos turi savo užduotis.

Mano filosofijoje yra taip: geriausia pagarba yra gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Tai ir yra geriausias palinkėjimas, kurį jie galėtų mums perduoti. Kai jie žino, kad čia viskas ramu, viskas išgydyta, gali ramiai tęsti savo misijas.

Tad, kai su dukra ar draugais prisimename kokį nors įvykį, pasijuokiame ir ištariame gerą žodį – tai ir yra pagarba“, – nurodė ji.

Kaip išgyventi netektį?

Dalindamasi savo prisiminimais apie Gintarą ir Domantą, Dalia pridėjo, kad kelis žodžius norėtų skirti kiekvienam skaitytojui, kuris dabar išgyvena sudėtingą periodą netekus artimojo.

Pasak jos, kai ateina netektis, žmonės to nori ar ne, vis tiek visus gedėjimo etapus reikia išgyventi ir pereiti. Vis tik norint, kad juos išgyventi būtų lengviau, Dalia nurodė kelis patarimus, kurie padėjo jai pačiai.

„Svarbu daugiau bendrauti su žmonėmis. Su tais, kurie optimistiški, aktyvūs, kurie į gyvenimą įneša daugiau judesio.

Taip pat svarbu turėti žmonių, kurie gebėtų išklausyti, kai norisi kalbėti, nes apie mirtį ne visi gali klausytis. Tie, kurie jos bijo, dažnai vengia net kalbų apie ją.

Kaip aš sakau, mums reikia mokytis paleisti ir neprisirišti, nes iš tiesų niekas mums nepriklauso. Nei vyrai, nei žmonos, nei vaikai. Visi tik ateina per mus, tačiau kiekvienas turi savo gyvenimą ir savo likimą“, – kalbėjo Dalia.

Pašnekovė pabrėžė, kad mūsų, esančiųjų žemėje, užduotis yra mylėti gyvenimą, nes tik mylint galima gyventi su džiaugsmu, lengvumu ir mokytis dar iki tol, kol neaplankė skaudžios patirtys.

Tokiu būdu, anot pašnekovės, galima įgauti daugiau brandos, daugiau jėgų pereiti patirtis bei turėti išminties.

„Išminties reikia tam, kad suprastume, kas mes esame, iš kur atėjome ir kur einame. Tuomet daug kas tampa aišku.

Linkiu žmonėms daugiau išminties, daugiau vidinės taikos, daugiau priėmimo ir nuolankumo. Man atrodo, kad mirčiai reikia ruoštis visą gyvenimą – tiek savo, tiek artimo žmogaus išėjimui, o tas pasiruošimas vyksta per sąmoningumą“, – paaiškino ji.