Kodėl ligoninės, mokyklos ir laiptinės sovietmečiu buvo žalios? Priežastis – visai ne dizainas

Jeigu augote sovietiniame daugiabutyje, lankėtės poliklinikoje ar mokykloje, tikėtina, kad prisimenate tą pačią spalvą: ryškią, sodrią žalią. Ja buvo nudažytos laiptinės, ligoninių koridoriai, mokyklų sienos, net bendrabučių virtuvės. Ir nors sovietmetis baigėsi daugiau nei prieš tris dešimtmečius, Lietuvoje iki šiol galima rasti senų daugiabučių, kurių laiptinių sienas ar turėklus vis dar „puošia“ ta pati išlikusi žalia spalva.

Tai buvo viena ryškiausių sovietinės kasdienybės detalių. Tačiau jos atsiradimą lėmė ne estetika ir ne gyventojų pasirinkimas.

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga turėjo milžiniškus kiekius karinės paskirties apsauginės žalios spalvos dažų. Jie buvo naudojami tankams, šarvuotai technikai, kariniams objektams ir infrastruktūrai. Karo metais šių dažų buvo gaminama masiškai, todėl pasibaigus kovoms sandėliuose liko didžiulės jų atsargos.

Šie dažai niekur nedingo – jie tiesiog pakeitė paskirtį.

1950–1960 m., Sovietų Sąjungai sparčiai plečiant miestus ir statant didžiulius gyvenamuosius rajonus, sprendimai buvo grindžiami praktiškumu ir turimų išteklių panaudojimu. Statybų ir apdailos medžiagos buvo paskirstomos centralizuotai, todėl dažnai buvo naudojama tai, ko sandėliuose buvo daugiausia. Vienas iš tokių „resursų“ ir buvo karinė žalia spalva. Taip ji persikėlė iš karinės aplinkos į civilį gyvenimą.

Kodėl žalia tapo viešųjų erdvių fonu

Žalia ypač plačiai paplito daugumoje bendrų erdvių, nes tam buvo labai praktiškų priežasčių. Karinės paskirties dažai buvo brangūs, bet itin patvarūs, atsparūs drėgmei ir dezinfekcinėms priemonėms. Juos buvo galima intensyviai plauti, šveisti, nuvalyti purvą, pirštų atspaudus ar net grafičio užrašus, nepažeidžiant paviršiaus.

Dėl šių savybių tokia danga buvo laikoma idealia viešosioms erdvėms, kuriose svarbiausia buvo ne estetika, o ilgaamžiškumas ir „tvarkos“ palaikymas. Nenuostabu, kad daugelis šių dažų sluoksnių išliko dešimtmečius – kai kuriais atvejais jie dengia sienas iki šiol.

Nors apie spalvų psichologiją tuomet garsiai nekalbėta, žalia buvo suvokiama kaip rami, neerzinanti spalva. Ji tiko aplinkai, kurioje buvo siekiama vienodumo, neutralumo ir kontrolės. Ši spalva neturėjo išskirti, puošti ar kurti jaukumo – ji turėjo atlikti funkciją.

Todėl žalia tapo ne tik praktiniu sprendimu, bet ir viso laikmečio simboliu – spalva, atspindinčia sistemą, kurioje nauda ir efektyvumas buvo svarbesni už grožį, kultūrą ar individualumą.

Kodėl ji iki šiol kelia emocijų

Daugeliui Lietuvoje ši sodri žalia iki šiol asocijuojasi su labai konkrečiomis patirtimis: poliklinikų koridoriais, mokyklų pertraukomis, tamsiomis chruščiovkėmis vadintų daugiabučių laiptinėmis. Ne todėl, kad pati spalva būtų nemaloni, o todėl, kad ji tapo visos epochos fonu – tuo, kas buvo matoma kasdien.

Net ir šiandien, kai senų pastatų sienos perdažomos, dažnai pakanka nuimti viršutinius sluoksnius, kad po jais vėl išryškėtų ta pati karinė žalia – tylus priminimas apie laiką, kai estetikai diktavo ne grožio suvokimas, o sandėlių turinys.