Lietuvė atsisakė palaidoti savo vaiką: tai, ką ji padarė šiemet, privers nubraukti ne vieną ašarą

Šiandien – dalijamės dar viena jautria istorija, primenančia apie išėjusius Anapilin.

Kunigas Ričardas Doveika vedė Vilniaus Laidojimo paslaugų centro organizuojamas vienišų žmonių laidotuvių apeigas.

Šie žmonės buvo laidojami už valstybės lėšas, nes nepavyko nustatyti jų tapatybės, jie neturėjo artimųjų arba šie atsisakė juos palaidoti.

Apeigų metu dvasininkas pasidalijo pamokslu, suspaudusiu širdį ne vienam susirinkusiajam, ir puikiai tinkančiu šių dienų aktualijoms.

Laidotuvės – ne vieta teisimui

Visiems susirinkusiems į tąkart vykusį atsisveikinimą kunigas R. Doveika paaiškino, kaip svarbu yra apsilankyti vienišų žmonių laidotuvėse ir palydėti juos į amžinąjį gyvenimą.

Pasak jo, tie, kurie susirenka ne teisti artimųjų neturinčių velionių ar palaidoti atsisakiusių giminaičių, parodo tikrą krikščionišką veidą.

„Kapinės kartais pavadinamos sąžinės ir santykio širdimi dėl to, kad mes visi kartu <…> atliekame turbūt pačią gražiausią žmogiškumo išraišką – patarnaujame.

Tik ką girdėjome vardus ir pavardes. Tai nėra vien tik popierinis formalumas ar protokolinis veiksmas. Tose dvejose raiškose telpa visas to žmogaus gyvenimas – jo svajonės, jo pasirinkimai, sutikti žmonės, kaip ir kiekvieno mūsų padaromos klaidos, keliami gyvieji gyvenimo klausimai“, – apie simbolinę vardo ir pavardės reikšmę kalbėjo jis.

Pasak kunigo, svarbu prisiminti ir įvertinti kiekvieno iš palaidotųjų indėlį į šį pasaulį – be jų nebūtų tokios civilizacijos, kokioje gyvename dabar.

Jis taip pat prabilo apie tai, kad neretai artimųjų atsisakymas palaidoti vienišą asmenį yra tarsi „sąskaitų suvedimas“ su mirusiuoju. Vis tik R. Doveika pabrėžė, kad krikščioniškajame tikėjime visi žmonės be išimties yra mylimi ir reikalingi.

„Mes esame čia ir susirinkome patarnauti. Kapinės – ne ta vieta, kur susirenkame kažką teisti, mes nė vienas nesame teisėjas, tai nėra vieta, kur reikėtų kalbėti apie tų, kurie jų atsisakė, sąžinės ar sąmonės vingius. Mes šiandien tiesiog patarnaujame ir mylime.

Ir štai viską pasakantis žodis „myliu“. Jis yra nepigus ir nenuvalkiotas. Bet kodėl mes, krikščionys, taip mylime žmogų? Mes tą atsakymą puikiai žinome. Tas, kas Dievo sukurtas, vyro ir moters pradėtas, moters išnešiotas, skausme pagimdytas, krūtimi išžindytas – dėl to mes mylime“, – į klausimą atsakė dvasininkas.

Po daugelio metų motina sugrįžo perlaidoti kūdikio

Pamokslo metu R. Doveika prabilo ir apie tai, kad svarbu gerbti žmogaus kūną, nes, pasak krikščioniškųjų tiesų, žmogaus kelionė žemėje nesibaigia.

Dėl to jis pasidalijo širdį veriančia istorija, kuri sugraudino ne vieną susirinkusįjį: apie motiną, sugrįžusią iš bendro kapo pasiimti savo negyvo kūdikio.

„Gerbiame kūną, nes Dievas tapo žmogumi. Palaidojame savo mirusiuosius, o ne išbarstome juos pavėjui, nes žinome, kad jų gyvenimo kelionė čia dar nepasibaigė.

Tai ir tie nuostabūs įvykiai, apie kuriuos pasakoja darbuotojai, jog visi šitie kapai kartas nuo karto yra praveriami ir žmogus ateina pasiimti savo žmogaus.

Viename iš šių kapų pernai moteris pasiėmė savo naujagimį, kurį jauna būdama pagimdė negyvą. Išgąstyje jo atsisakė, paliko, jis buvo palaidotas štai čia, viename iš šių kapų.

Jauna mergina užaugo, subrendo, sukūrė šeimą ir su savo sutuoktiniu atliko visą procesą – atėjo čia, atvėrė kapą ir pasiėmė savo vaiką, pasilaidojo savo šeimos kape“, – jautriu pavyzdžiu pasidalijo kunigas.

R. Doveika taip pat prabilo apie visus tuos, kurių kūnų artimieji taip ir nepasiėmė iš bendros kapavietės. Pasak jo, visi be išimties susitiks lemtingą akimirką, kai prisikels iš numirusiųjų.

„Šitie kapai turi dar didesnę kelionę. Iš to šiandien juokiasi dalis pasaulio, bet ant to remiasi visa mūsų krikščioniška civilizacija – tai yra prisikėlimas. Dėl to kūnas mums labai svarbus“, – dalijosi dvasininkas.