Lietuvoje siūlomas pokytis, kuris paliestų kiekvieną: po mirties visi galėtume tapti organų donorais – tačiau yra svarbi išimtis

Lietuvoje svarstomas reikšmingas organų donorystės sistemos pakeitimas, kuris iš esmės pakeistų dabartinę tvarką. Pagal siūlomą modelį kiekvienas suaugęs žmogus būtų laikomas potencialiu organų donoru, nebent dar būdamas gyvas aiškiai pareikštų, kad tam nepritaria. Tačiau tai nereiškia, kad medikai galėtų automatiškai paimti mirusio žmogaus organus, neatsižvelgdami į jo valią ar artimųjų nuomonę. Siūlomoje sistemoje numatytas vienas itin svarbus saugiklis.

Organų donorystės klausimas Lietuvoje vėl kelia diskusijų. Vieni įsitikinę, kad siūlomi pokyčiai galėtų padėti išgelbėti daugiau gyvybių, kiti nerimauja, ar nebūtų apribota žmogaus teisė pačiam apsispręsti dėl savo kūno.

Šiuo metu Lietuvoje taikomas informuoto sutikimo modelis. Tai reiškia, kad žmogus, norintis po mirties tapti organų donoru, gali iš anksto oficialiai išreikšti savo valią.

Tačiau siūloma pereiti prie kitokios sistemos, kuri jau veikia daugelyje Europos valstybių.

Svarbiausia tai, kad naujasis modelis pakeistų ne pačią teisę apsispręsti, o būdą, kuriuo ši valia būtų išreiškiama.

Kas pasikeistų? Sprendimą tektų priimti tiems, kurie donorystei nepritaria

Siūlomas modelis vadinamas numanomu sutikimu.

Jo esmė gana paprasta: jeigu pilnametis žmogus per savo gyvenimą oficialiai nepareiškė nesutikimo dėl organų donorystės, po mirties jis galėtų būti laikomas potencialiu donoru.

Tačiau potencialus donoras nėra tas pats, kas žmogus, kurio organai tikrai bus panaudoti transplantacijai.

Tam reikalingos papildomos medicininės ir teisinės sąlygos.

Pagal Lietuvoje siūlytą švelnųjį numanomo sutikimo modelį, prieš priimant sprendimą dėl organų donorystės būtų kreipiamasi ir į mirusio žmogaus artimuosius.

Tai reiškia, kad šeimos vaidmuo išliktų itin svarbus.

Toks modelis skirtųsi nuo griežtesnių sistemų, kuriose artimųjų sutikimas nėra būtinas.

Lietuvoje siūlomu variantu siekiama suderinti dvi svarbias vertybes: žmogaus teisę apsispręsti ir galimybę padėti pacientams, laukiantiems gyvybiškai svarbių transplantacijų.

Vienas sprendimas būtų galutinis: žmogaus nesutikimo niekas negalėtų pakeisti

Svarbiausia numatyta išimtis – oficialiai pareikštas žmogaus nesutikimas tapti donoru.

Jeigu asmuo dar būdamas gyvas raštu nurodytų, kad nenori po mirties dovanoti savo organų transplantacijai, toks sprendimas būtų privalomas.

Net ir artimieji negalėtų jo pakeisti.

Tai reiškia, kad žmogaus teisė atsisakyti donorystės būtų išsaugota.

Būtent ši aplinkybė ypač svarbi kalbant apie visuomenėje pasirodančius teiginius, esą visi Lietuvos gyventojai automatiškai taptų donorais.

Toks apibūdinimas nėra visiškai tikslus.

Pagal siūlomą modelį visi suaugusieji galėtų būti laikomi potencialiais donorais, tačiau donorystė nebūtų privaloma.

Kiekvienas žmogus išsaugotų teisę aiškiai pareikšti savo valią.

Kodėl Lietuvoje apskritai norima keisti sistemą?

Pagrindinis argumentas – pacientai, kuriems būtina organų transplantacija.

Kai kuriems žmonėms persodintas organas yra vienintelė galimybė išgyventi arba reikšmingai pagerinti sveikatos būklę.

Tačiau tinkamų donorų skaičius ribotas.

Be to, ne kiekvienas miręs žmogus mediciniškai gali tapti organų donoru.

Donorystės galimybė priklauso nuo mirties aplinkybių, organų būklės ir daugelio kitų medicininių kriterijų.

Todėl net ir didelis visuomenės pritarimas donorystei savaime negarantuoja, kad transplantacijoms tinkamų organų pakaks.

Vis dėlto siūlomo modelio šalininkai tikisi, kad pakeitus sutikimo tvarką sumažėtų administracinių kliūčių ir daugiau žmonių galėtų tapti potencialiais donorais.

Jų teigimu, dalis gyventojų organų donorystei pritaria, tačiau niekada oficialiai neįformina savo apsisprendimo.

Naujoji sistema galėtų padėti išspręsti būtent šią problemą.

Naujausi skaičiai parodo, kiek lietuvių jau apsisprendė

Nacionalinio transplantacijos biuro 2026 metų rugsėjo 30 dienos duomenimis, Lietuvoje buvo užregistruoti 52 313 asmenų, sutikusių, kad jų organai ar audiniai po mirties būtų panaudoti transplantacijai.

Iš jų 49 531 žmogus sutiko dovanoti visus tinkamus organus ir audinius.

Dar 2 782 gyventojai pasirinko dovanoti ne visus organus ar audinius.

Oficialų nesutikimą dėl donorystės buvo pareiškę 5 639 asmenys.

Šie skaičiai rodo, kad nemažai Lietuvos gyventojų jau yra išreiškę savo valią.

Tačiau tai tik dalis visų šalies suaugusiųjų.

Didžioji gyventojų dalis nėra oficialiai užregistravusi nei sutikimo, nei nesutikimo.

Būtent tokių žmonių atžvilgiu numanomo sutikimo modelis turėtų didžiausią reikšmę.

Kaip elgiamasi dabar, jeigu žmogus neturėjo Donoro kortelės?

Svarbu suprasti, kad net ir pagal dabartinę Lietuvos tvarką Donoro kortelės neturėjimas savaime neužkerta kelio donorystei.

Jeigu žmogus gyvas būdamas nebuvo oficialiai išreiškęs savo valios, dėl galimos donorystės gali būti kreipiamasi į jo artimuosius.

Tai reiškia, kad šeima jau dabar tam tikromis aplinkybėmis gali priimti sprendimą dėl mirusio artimojo organų dovanojimo.

Taip pat svarbu žinoti, kad net ir turint Donoro kortelę praktikoje atsiklausiama artimųjų nuomonės.

Todėl specialistai ragina apie donorystę kalbėtis šeimoje iš anksto.

Kai artimieji žino žmogaus norą, jiems lengviau priimti sprendimą sudėtingu metu.

Kitos Europos šalys tokią tvarką taiko jau dešimtmečius

Numanomo sutikimo modelis Europoje nėra naujovė.

Jis veikia daugelyje valstybių, tarp jų Ispanijoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Latvijoje ir Lenkijoje.

Ispanija dažnai minima kaip viena sėkmingiausių organų donorystės sistemų pasaulyje.

Tačiau jos patirtis rodo ir kitą svarbų dalyką: vien sutikimo modelio pakeitimo nepakanka.

Didelę reikšmę turi ligoninių pasirengimas, transplantacijos koordinatorių darbas, medicinos specialistų kvalifikacija ir visuomenės pasitikėjimas sveikatos sistema.

Jeigu nėra pakankamai gerai organizuotos donorystės sistemos, net ir palankūs įstatymai nebūtinai užtikrina didesnį transplantacijų skaičių.

Todėl Lietuvos diskusijoje svarbu kalbėti ne tik apie automatinį potencialaus donoro statusą, bet ir apie visos transplantacijos sistemos stiprinimą.

Seime susikirto dvi pozicijos: ar pakeitimas tikrai padidintų donorų skaičių?

Nors siūlomas modelis turi šalininkų, jam pritaria ne visi politikai.

Viena pagrindinių pakeitimo iniciatorių, Seimo narė Jurgita Sejonienė, pabrėžia, kad dabartinė sistema nėra pakankamai veiksminga.

Jos teigimu, žmonės gali pritarti organų donorystei, tačiau dėl įvairių priežasčių nepasirūpinti Donoro kortele.

Todėl siūloma daugiau dėmesio skirti ne dokumento įforminimui, o pačiam žmogaus apsisprendimui ir pokalbiui su šeima.

Kitokios pozicijos laikosi Seimo narė Agnė Širinskienė.

Ji kelia klausimą, ar galima žmogaus tylėjimą laikyti sutikimu.

Parlamentarės nuomone, dalis gyventojų gali nežinoti apie galimybę oficialiai pareikšti nesutikimą arba nesuprasti, kaip tai padaryti.

Todėl ji siūlo pirmiausia stiprinti visuomenės švietimą ir skatinti žmones aiškiai išreikšti savo valią.

A. Širinskienė taip pat abejoja, ar naujasis modelis savaime padidintų donorų skaičių.

Jos vertinimu, kitų šalių patirtis nevienareikšmė, o donorystės rezultatus lemia daugybė papildomų veiksnių.

Daugiau nei 300 žmonių laukia galimybės, kuri gali pakeisti jų gyvenimą

Nacionalinio transplantacijos biuro atstovų pateiktais duomenimis, Lietuvoje organų ir audinių transplantacijos laukia daugiau kaip 300 žmonių.

Tarp laukiančiųjų yra pacientų, kuriems reikalingos inkstų, kepenų ar ragenų transplantacijos.

Kiekvieno paciento situacija skirtinga.

Vieni transplantacijos laukia ilgiau, kitiems tinkamo donoro paieška tampa itin sudėtinga dėl medicininio suderinamumo.

Todėl kiekvienas sėkmingas donorystės atvejis yra reikšmingas.

Tačiau organų donorystės galimybes riboja ir medicininės aplinkybės.

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, 2025 metais Lietuvoje buvo 52 efektyvūs donorai.

2026 metais iki spalio pradžios jų buvo užregistruoti 44.

Tai gerokai mažesni skaičiai nei oficialiai donorystei pritariančių žmonių skaičius.

Būtent todėl donorystės sistema negali būti vertinama vien pagal išduotų Donoro kortelių kiekį.

Ar gydytojai galėtų nuspręsti be artimųjų?

Dar viena jautri siūlomos tvarkos dalis susijusi su atvejais, kai nepavyksta susisiekti su mirusio žmogaus artimaisiais.

Pagal aptariamą modelį, jeigu per nustatytą laiką, kuris projekte siejamas su šešiomis valandomis, artimųjų nepavyktų pasiekti, sprendimą tam tikromis sąlygomis galėtų priimti gydytojų konsiliumas.

Tai nebūtų vieno gydytojo asmeninis sprendimas.

Be to, toks mechanizmas negalėtų panaikinti žmogaus gyvam esant oficialiai išreikšto nesutikimo.

Panaši išimtis dėl asmenų, neturinčių artimųjų, numatyta ir dabartinėje Lietuvos teisinėje sistemoje.

Vis dėlto tokios situacijos kelia papildomų klausimų dėl kontrolės, procedūrų skaidrumo ir visuomenės pasitikėjimo.

Todėl įstatymo svarstymo metu svarbu aiškiai apibrėžti, kokiomis aplinkybėmis tokie sprendimai būtų leidžiami.

Ar Donoro kortelės Lietuvoje gali tapti nebereikalingos?

Jeigu būtų įteisintas numanomo sutikimo modelis, dabartinės Donoro kortelės reikšmė iš esmės pasikeistų.

Žmonėms nebereikėtų iš anksto registruoti sutikimo tam, kad jie būtų laikomi potencialiais donorais.

Tačiau tai nereiškia, kad žmogaus nuomonė taptų nesvarbi.

Priešingai – dar svarbiau būtų žinoti, ar asmuo neprieštaravo donorystei ir ką apie jo valią žino artimieji.

Todėl specialistai pabrėžia pokalbių šeimoje reikšmę.

Apsisprendimas dėl donorystės yra asmeninis, o jo išreiškimas turėtų būti aiškus ir laisvas.

Kada naujoji tvarka galėtų įsigalioti?

Šiuo metu kalbama apie Seime svarstomą pasiūlymą, o ne apie jau visiems Lietuvos gyventojams taikomą naują taisyklę.

Kol įstatymo pakeitimai nėra galutinai priimti ir įsigalioję, lieka galioti dabartinė donorystės tvarka.

Todėl gyventojams nereikia manyti, kad jų statusas jau automatiškai pasikeitė.

Galutinė projekto redakcija taip pat gali keistis per parlamentines procedūras.

Svarstymo metu gali būti tikslinamos artimųjų sutikimo taisyklės, nesutikimo registravimo procedūros ir kiti teisiniai saugikliai.

Vienas klausimas, į kurį kiekvienam verta atsakyti

Diskusija dėl numanomo sutikimo modelio atskleidžia gerokai platesnę problemą.

Viena vertus, Lietuvoje yra šimtai žmonių, laukiančių transplantacijos.

Kita vertus, kiekvienas žmogus turi teisę pats nuspręsti, ar nori po mirties tapti organų donoru.

Siūloma sistema siekia padidinti donorystės galimybes, tačiau kartu kelia klausimų dėl asmens valios, šeimos sprendimo ir valstybės atsakomybės.

Svarbiausia žinia gyventojams – niekas nesiūlo panaikinti teisės atsisakyti donorystės. Tačiau jei numanomo sutikimo modelis būtų įteisintas, pasikeistų pats apsisprendimo principas: aiškiai pareikšti savo valią būtų ypač svarbu tiems, kurie donorystei nepritaria.

Ar toks pokytis padėtų išgelbėti daugiau gyvybių, priklausytų ne vien nuo įstatymo, bet ir nuo visuomenės informavimo, pasitikėjimo medikais bei visos transplantacijos sistemos veikimo.